Tokį pavadinimą įrašui, kuriame bandau apibendrinti Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos organizuotą diskusiją „Paauglystės iššūkiai“, pasirinkau ne dėl to, jog „užsikrėčiau“ žiniasklaidos mada, kai antraštė turi mažai ką bendro su tekstu. Veikiau norėjau priminti gerai žinomą tiesą, kad godus ar kvailas moka kelis kartus.

Paskaičiuokime, kiek kainuoja socialinių gaisrų gesinimas?.. Sudėkime visas socialines ir medicinines išlaidas, kurių nereikėtų, jei šimtą kartų mažesnę sumą investuotume į prevenciją.

Diskusijoje kalbėjo Alma Stučkienė, nuostabi Lazdijų rajono Viešosios bibliotekos Jaunimo centro vadovė. Jei suteiktume tokioms darbuotojams daugiau priemonių, dar geriau, – jei tokių darbuotojų būtų ne viena, net neabejoju, kad kitaip jaustųsi ne tik Lazdijų rajono paaugliai, bet ir jų tėvai, mokytojai.

Jei nustotume vien kalbėti apie socialinio-emocinio ugdymo svarbą, tačiau investuotume į tai papildomų lėšų, neabejoju, kad kiekvienas investuotas euras atsipirktų dešimteriopai.

Jei tokios organizacijas, kaip Bendrakeleiviai, Actio Catholica Patria, Vilnius Social Club, suvoktume ne kaip pinigų kaulytojas, kurioms, dažniausiai dėl įkyrumo, galima duoti kažkiek pinigų, bet kaip ypatingai prasmingas investicijas, kurios užkerta kelią daugybei socialinių gaisrų, neabejoju, kad daug sutaupytume.

Kol kas kalbu labai pragmatiškai ir vien apie pinigus. Pavyzdžiui, kiek valstybei kainuoja tai, jog į paauglių, jaunimo įžūlų savo ribų bandymą reaguojame laisvės atėmimu? Tai, be kita ko, yra įvadas į kriminalinę subkultūrą!.. Kiek visiems mums kainuoja tai, jog nesugebame deramai kompensuoti psichologų, psichoterapeutų, kitų konsultantų paslaugų, kurios, tikėtina, padėtų ne vienai šeimai likti kartu, tirpdytų smurtą, išmokytų naujų, konstruktyvių bendravimo įgūdžių?

Jau ne vienerius metus kalbame ir skundžiamės, jog, ypatingai regionuose, trūksta kvalifikuotų psichologų. Jei tik kalbėsime, situacija nesikeis dar keliasdešimt metų. Net ir finansiniu požiūriu racionalu investuoti į psichologų atlyginimų didinimą, jei tik tai padėtų išvengti tos socialinės velniavos, su kuria paskui nežinome kaip tvarkytis.

Labai įstrigo Vilniaus Social Club atstovės pasakojimas apie aukšta tvora aptvertą tuščią mokyklos stadioną ir paauglius, kuriems telieka būriuotis patvoryje…

Na, o jei dar pakalbėtume apie žmonių gyvybes ir sveikatą…

Visus, kam rūpi visos šios problemos, raginu pažiūrėti diskusijos „Paauglystės iššūkiai“ vaizdo įrašą. Ne viskas buvo taip, kaip planuota. Planuodamas diskusiją, sukviečiau gražų būrį pranešėjų. Neįvertinau to, kad kiekvienas turi pasakyti labai daug. Visi kalbėjo itin įdomiai ir svarbius dalykus. Bėda ta, kad, kai intensyviai klausaisi puspenktos valandos, ne viską paskui sugebi „suvirškinti“.

Esu labai dėkingas Gintautui Sakalauskui, Virginijai Klimukienei, Aušrai Kurienei, Vaidai Kalpokaitei, Marianai Sutkienei, Kristinai Mačiulytei, Aistei Valevičiūtei, Alma Stučkienei, Editai Žiobienei, Kristinai Stepanovai, Rokui Uscilai, Simonai Bieliūnei, Agnei Andriuškevičienei, Ritai Turavičienei, Linui Slušniui, Dovilei Šakalienei ir Rimantei Kniukštienei už kiekvieną pasakytą žodį.

Ar pavyks suteikti daugiau jėgos visiems, padedantiems paaugliams? Ar pavyks perorientuoti socialinę politiką nuo „gaisrų gesinimo“ prie prevencijos? Ar pavyks įtikinti, kad investicija į psichologinę gerovę yra pati išmintingiausia? Diskusijos pradžioje sakiau, kad šiandien nebandome sudėlioti visų taškų, pateikti visų atsakymų, tačiau stojame prie sudėtingo kliūčių ruožo starto linijos ir bandome bent kiek pajudėti į priekį.

Dar kartą pakartoju – mes galime sutaupyti daugybę pinigų, jei tapsime kiek labiau kūrybingi, proaktyvūs, jautrūs ir investuosime į prevenciją, o ne nervinsimės, kad trūksta lėšų gaisrams gesinti.