Ryte perskaičiau apie Lvivo operos teatro vyriausiąjį dirigentą, kurio abu tėvai žuvo Irpinėje. Pagalvojau, kad šiandien, turbūt, jau nebeliko nė vienos šeimos Ukrainoje, kurios nebūtų apdraskiusios skaudžios netektys. Kažkas šėtoniško skaityti Mordoro žiniasklaidoje, kad esą orkų armija nesistengė kuo greičiau užimti visos Ukrainos, nes labai norėjo, kad „specialioji operacija“ padarytų kuo mažiau žalos civiliams ir civilinei infrastruktūrai. Tokius žodžius rašantis žurnalistas tikrai negali nežinoti apie tai, kas vyksta iš tiesų. Tai ir yra grimzdimas į Pragarą, kai sąmoningai bėgi nuo tikrovės, kai susikuri „išvirkščią“ pasaulį.

Šiandien išgirdau svarstymus, kad derėtų rimtai apsvarstyti, kaip turėtume motyvuoti okupantus daryti didesnes nuolaidas, jog reikia aiškiai apibrėžti, kokias sąlygas išpildžius, galima bus naikinti sankcijas ir stengtis grįžti į pasaulį prieš karą. Bijau, kad taip klausiančių daugės… Mano atsakymas: pradėkime nuo pirmo reikalavimo – prikelti visus Mariupolio kankinius. Neįmanoma? Tai pripažinkime, kad tai, ką padarė orkai, ką padarė Mordoras yra anapus ribos, kai dar galima kažkur „grįžti“. Pasaulio, kuriame gyvenome, su visomis jo iliuzijomis ir pelėsiais, jau nebėra. Spėju, jog yra norinčių bandyti rekonstruoti kažką panašaus į buvusio pasaulio kloną, bet tai labai prasta idėja.

Šiandien „silpnoji grandis“ – tikrai ne Ukraina ir joje besikaunantys didvyriai. Tačiau tai, kad pasaulis, kuris karo baisybes stebi, kaip serialą, o neretai – jau stengiasi perjungti kanalą ir apsiriboti tam tikro dydžio „abonentiniu mokesčiu“ už „sąžinės ramybę“, vis labiau pavargsta ir ima irzulys dėl didėjančių nepatogumų. Tiems, kam karas tėra „serialas“, labai norėtųsi kažko naujo ir pasigirsta motyvas: „Mordoras daro nuolaidas, tai gal atėjo laikas nuolaidas daryti ir ukrainiečiams…“

Įsivaizduokime labai skaudžią ir bjaurią situaciją. Į jūsų butą įsiveržia kaimynas. Viską sudaužo, primuša, prievartauja šeimos narius ir žada visus sušaudyti. Paskui paaiškėja, kad šoviniai baigėsi, įsibrovėliai dar kelis kartus vožteli visiems per galvą ir pasitraukia. Kokie geručiai – juk paliko gyvus. Tiesa, ne visus. Vienas namiškis nuo smurto ir patyčių mirė, kitas liko neįgalus. Niekas šeimoje nebegali jaustis saugus ir nebeaišku, kaip gyventi nusiaubtame bute. Tačiau ateina policija, kartu su įsibrovėliais, ir visi jums aiškina, kad laikas susitaikyti, nes galėjo būti ir blogiau. Įsibrovėliai net burbteli kažką panašaus į „daugiau taip nedarysim.“

Absurdiška situacija? Tačiau ne mažesnius absurdus siūlo teigiantieji, kad tai, jog Mordoras pripažino, jog gavo į kaulus ir nebegali nusiaubti visos Ukrainos, o dabar bandys prievartauti ir siaubti tik dalį jos, yra pozityvus žingsnis, už kurį turime būti dėkingi.

Visiškai suprantu, kad Ukrainos valdžia siekia derėtis ir taip mažinti aukų skaičių, gauti bent kiek atokvėpio. Tačiau blogiausias scenarijus būtų, jei šiandien ukrainiečius pradėtų spausti Vakarai sakydami, kad reikia būti „realistais“, jog esą turime vertinti, kaip Kruvinajam Vovai sunku daryti bet kokias nuolaidas. Neduok Dieve, jei Vakarai nuspręstų, kad keičiantis Mordoro karo strategijai nebėra tiek svarbu tiekti ukrainiečiams modernią ginkluotę ar pradėtų daryti kokias nors nuolaidas Mordorui.

Mordoro karas su Vakarais baigsis ne paliaubomis. Pabaiga bus tik tada, kai Mordoras nusilps tiek, jog iš jo apvalkalo pradės vaduotis Rusija, nors ir leisgyvė nuo ilgos vergovės, bet sugebanti save atskirti nuo Mordoro miglos. Karas baigsis tik tada, kai Ukraina atgaus savo teritorijas, kai bus teisingai atlyginta už didžiulį patirtą blogį, kai pagaliau pradės jaustis saugi ir įsijungs į Europą, kaip visavertis bendruomenės narys.

Nenoriu gyventi pasaulyje, kur kiekvienas iš pykčio sprogstantis diktatorius gali grasinti atominiais ginklais. Pripažinkime, kad visiško susinaikinimo grėsmė neapsaugo nuo karo. Ji tik prisideda prie jo baisybių. Privalome sukurti naują tarptautinę valstybių sandraugą, kuri realiai saugotų taiką, o ne pataikautų kurios nors galybės interesams.

Per daug reikalauju? Esu naivus optimistas? Tačiau ta didvyriška ukrainiečių kova, kurią regime šiandien, nėra verta menkesnių tikslų.