Leonas Aronas Laisvės radijuje svarstė apie karą Ukainoje. Visai įdomu, tačiau buvo pateiktos ir tikrai erzinančios klišės. Esą svarbiausia, kad Mordoras nesijaustų pralaimėjęs karą, nes tada nebesiskaitys su priemonėmis. Todėl esą mes turime pasiekti, kad Mordoro diktatorius galėtų vaizduoti save nugalėtoju. Supraskite, – kadangi Mordoras turi masinio naikinimo ginklą ir niekas negali garantuoti racionalaus elgesio, turime su Mordoru elgtis, kaip su išlepusiu vaiku, kurio, gink Dieve, negalima įžeisti. Dar pikčiau buvo klausyti svarstymų, kad Zelenskis pakankamai populiarus, todėl gali ir nusileisti tiek, kad būtų perrinktas kitai kadencijai.

Tikrai manote, kad jam svarbiausia būti perrinktam?

Mordoro žiniasklaidoje irgi ryškėja vienas svarbiausių propagandinių motyvų: visos sankcijos smogia pirmiausia Vakarams ir vakariečiai jau jomis piktinasi ir kelia maištą. Mordoro gyventojai, savo ruožtu, kantriai sutinka sunkumus, suprasdami, kad jie laikini ir ilgainiui viskas bus dar geriau, nei buvę.

Na, o Lietuvoje Mordoro informacinis karas, spėju, vis labiau taikys į kelis dalykus: klausimą – negi Zelenskis negali nusileisti ir sutikti su Kruvinojo Vovos sąlygomis, nes esą žmonių gyvybės svarbiau, nei kažkokios teritorijos ar geopolitika. Pakankamai įprasta, deja, apkaltinti auką, kad ji privertė mus pasijusti nesmagiai, o ne agresorių, kuris sako – viskas tvarkoj, nekreipkit dėmesio, mes patys galim išsiaiškinti…

Dar viena strategija – ar matot, kaip neryžtingai reaguoja NATO ir ES lyderiai? Mes turime ieškoti savo unikalaus kelio ir nepataikauti Vakarams. (Beje, ar teko girdėti, jog taip postringaujantys atkreiptų dėmesį į savo numylėtinio Orbano promordorišką poziciją?) Iš tiesų mes (nekalbėkime apie NATO ir ES, tarsi joms nepriklausytume) galėtume padaryti gerokai daugiau. Tačiau pripažinkime, kad be to, kas padaroma dabar, Ukrainoje situacija būtų dar gerokai tragiškesnė. Kitas dalykas – jei ne visokie orbanai, salviniai ir kiti populistai, galbūt jau kur kas seniau Mordoras būtų „pastatytas į vietą“.

Trumpiau sakant, nepasiduokime Mordoro taškomiems nuodams, bet ieškokime kiekvienos galimybės padėti Ukrainos didvyriams.

Ir dar, prieš pereinant prie konkrečių įvykių Ukrainos kare. Užsukau į Maskvos patriarchato ortodoksų oficialų puslapį ir ten pirmoje vietoje pateikiamos instrukcijos ko negalima valgyti per Didįjį pasninką. Pagalvojau, kad yra kažkas superciniško ir antikrikščioniško – laiminti žudynes, nereaguoti į klaikų kraujo praliejimą, tačiau galvoti, kad svarbiausia atsisakyti kartą ar kitą dešros ir grietinės…

Na, o kare liejasi kraujas ir viską šluoja sprogmenys. Orkai suprato, kad Vakarų ginklai tiekiami Ukrainai labai intensyviai ir ukrainiečiai puikiai sugeba juos panaudoti. Todėl orkai pradėjo naikinti visas vietas, per kurias šie ginklai gali pasiekti kovotojus, taip pat bando su žeme sulyginti visus Ukrainos oro uostus. Antroji strategijos dalis – civilių žudymas. Mordoro veiksmai jau seniai virto baudžiamąja opeacija. Aišku, galima visą atsakomybę suversti Kruvinajam Vovai, tačiau ir jis galėjo nebūti toks kruvinas, jei ne orkai, šaudantys į ligonines, autobusus humanitariniame koridoriuje esančius žmones, prievartaujantys ir grobiantys ukrainiečių turtą. Ne, tai nėra – „negalėjau nevykdyti komandos“. Tikrai nesakau, kad egzistuoja kolektyvinė tautos atsakomybė, tačiau labai svarbu pasiekti, kad Mordoro gyventojams Vovos Kruvinojo režimas turi nustoti būti patogia galimybe gyventi be jokios atsakomybės ir su komoje esančia sąžine.

Jau ne vienas Ukrainos miestas visiškai sugriautas. Liko tik griuvėsių teritorija. Mariupolį sistemingai bandoma paversti didžiausiomis pasaulio kapinėmis. Šioje situacijoje niekingai atrodo Europos psichologinės brigados darbuotojai iš Prancūzijos ir Vokietijos, kurie kasdien leidžia Vovai Kruvinajam pasijusti pranašesniam už juos.

Nuoširdžiai didžiuojuosi Lietuvos politikais, kurie tikrai kovoja už Ukrainą. Tačiau sutinku su drąsiuoju Ukrainos prezidento patarėju Aristovičiumi, kad nemažai daliai Vakarų politinių lyderių turėtų būti gėda ir, tikėtina, kad jau per artimiausius rinkimus žmonės tai prisimins.

Nieko nuostabaus, kad kare viena diena gali atrodyti niūresnė už kitą, tačiau yra vienas griežtai draudžiamas dalykas – nusivilti ir nuleisti rankas. Gal pamentate Žiedų valdove epizodą, kai žiedo brolija, regis, buvo sudaužyta, o Frodas kažkur dingo. Tada likę brolijos nariai trumpai paliūdėjo ir pareiškė: „Laikas medžioti orkus.“ Galiausiai viskas baigėsi nuostabia pergale. Tai, kad Ukraina taip pat laimės, net neabejoju. Tik labai norėtųsi mažiau kraujo ir kančių.

Beje, Kijevas išlieka stiprus ir nenugalimas. Tai ypatingai erzina Mordorą. Linkiu, kad taip liktų iki pat karo pabaigos.