Jau dabar galima drąsiai sakyti, kad viena galingiausių pasaulyje karinių galybių vadintas Mordoras Ukrainos testo neišlaikė. Nesėkmė tokia didelė, jog ją paniškai bijomasi pripažinti ir net šiandien skelbiami tekstai apie tai, kad „specialiosios operacijos strategija, kaip ypatingo meistriškumo pavyzdys, bus studijuojama viso pasaulio vadovėliuose“. Dar Gebelsas kartojo, kad propaganda turi būti kuo įžūlesnė – ji turi priblokšti.

Tačiau, jei kariuomenės ir jos „nuotykių“ Ukrainoje tema Mordore galima tik viena nuomonė, tai kitų nesąmonių kritiką cenzūrai „išžvejoti“ sekasi sunkiai. Pavyzdžiui, net ir tvirtai valdžios kontroliuojami leidiniai išsityčiojo ir pastangų skubiai sukurti alternatyvą socialiniams tinklams – „Rosgramas“. Iš esmės tai grubus „Instagramo“ plagijavimas su akį rėžiančiais trūkumais. Akivaizdu – norint parodyti, kad gali apsieiti be Vakarų, kuriamas šlamštas, kuriam išleidžiama daug pinigų ir jis veiksmingas ne daugiau, kaip orkų karo technika.

Mordoro aktorius Vladimiras Maškovas, vadovaujantis vienam iš Maksvos teatrų, ne tik entuziastingai dalyvavo fašistiniame renginyje Lužnikuose, bet ir davė nurodymą ant teatro sienos iškabinti Mordoro svastiką „Z“. Beje, šis aktorius labiausiai pagarsėjo pagrindiniu vaidmeniu įspūdingame seriale „Likvidacija“, kuris buvo filmuojamas Odesoje.

Džiaugiuosi, kad bent tie rusai muzikantai, kurių dainos man labai svarbios, tvirtai atsiribojo nuo Mordoro. Turiu galvoje Borisą Grebenščikovą, DDT, SPLIN, ZEMFIRA. Kiek apmaudu dėl AUKCYON, kurio pozicija liko neaiški. Na, ir eikit velniop „BI-2”, „ČAIF“ ar „ALISA“.

Vertą pagarbos poziciją dabartinėje situacijoje užėmė Liudmila Ulickaja, Borisas Akuninas, Viktoras Pelevinas ar Dmitrijus Bykovas. Tiesa, visi šie rašytojai jau kuris laikas yra priversti gyventi anapus Mordoro teritorijos. Beje, panašu, kad Rusijos anapus Mordoro ribų daugiau, nei jo viduje.

Maskvos patriarchas Kirilas paskelbė viešą sveikinimą Mordoro nacionalinei gvardijai ir palinkėjo stiprybės vykdant savo pareigas. Taip pat išreiškė įsitikinimą, kad Nacionalinės gvardijos ir jo vadovaujamos religinės bendrijos vertybės sutampa. Šiaip jau, galvoju, kad nėra geresnės antikrikščioniškos reklamos, kaip šis veikėjas. Kita vertus, dar kartą įsitikinome, kad būtini didžiuliai sukrėtimai, idant priklausomybė nuo turto ir galios pradėtų būti suvokiama kaip problema. Problema juk ne tik Kirilo požiūris į karą ir Kruvinojo Vovos garbinimas, bet tai, jog jau seniai Patriarchatas labiau primena valstybinę verslo įmonę, o ne Bažnyčią.

Karo testas galioja ne tik pačiam Mordorui. Šiandien net sunku patikėti, kad dar karo išvakarėse Volodimiras Zelenskis buvo smarkiai kritikuojamas ir Ukrainoje, ir už jos ribų. Atrodė, kad jis bus dar vienas pavyzdys, jog žmogus, tapęs valstybės vadovu, pasinaudodamas šou versle sukauptu kapitalu ir naudodamasis jo metodais, tėra politinis meteoras. Tačiau jo apsisprendimas, veiksmai jau daugiau nei mėnesį leido jam tapti tikru didvyriu ir populiariausiu pasaulio politiku. Labai svarbu, kad jo pavyzdys daro įtaką ir kitų valstybių vadovams.

Tiesa, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas kopijuoja detales, bet ne esmę. Beje, Macronas turėjo šansą parodyti, kad yra daugiau, nei Kruvinojo Vovos telefono pokalbių partneris, jei būtų įgyvendinęs pažadą ir išgelbėjęs Mariupolio žmones. Vakar Mordoro monstras prancūzą pasiuntė, tačiau, spėju, šis, tarsi politinis bumerangas, sugrįš. Apmaudu tai, kad netrukus vyksiančiuose rinkimuose Prancūzijoje alternatyvos Macronui verčia svajoti apie „telefonisto“ pergalę.

Ko nereikia, tai Viktoro Orbano pergalės Vengrijoje. Kai jis neprieštaravo dalies Mordoro bankų atjungimui nuo SWIFT, atrodė, kad vyksta svarbūs pokyčiai. Tačiau netrukus Orbanas grįžo į savo vaidmenį ir tapo silpnąja ES ir NATO grandimi – per Vengrijos teritoriją uždrausta vežti ginklus Ukrainai.

Galiu tik pasidžiaugti Lenkijos politiniais lyderiais. Jie elgiasi principingai ir tvirtai. Nepamirškim, kad Lenkijos ir Ukrainos santykiai praeityje tikrai nebuvo rožėmis kloti. Nors, nepaisant visko, nuoširdžiai linkiu, kad galiausiai Lenkijoje nugalėtų „Piliečių platforma“, tačiau tikrai džiaugiuosi  šiandienine mūsų kaimynų laikysena.

Na, o kaip Lietuvoje? Apie „maršistų“ egzistencines kančias kai tenka rinktis tarp homofobo monstro ir Ukrainos žmonių, plačiai rašyta. Deja, visai neseniai teko girdėti vieno Lietuvos vyskupo emerito pasisakymą, kuriame buvo stiprus patriarcho Kirilo retorikos aidas. Supratau, kad Kruvinasis Vova nėra „gerietis“, bet gal net „mažesnis blogis“, nei gėjų paradai ir viso pasaulio homoseksualizacija. Tikrai garbus hierarchas, kažkada turėjęs net ir neblogą humoro jausmą. Neįsivaizduoju, kas jo gyvenime darosi, jog, sulaukęs itin garbaus amžiaus, jaučia tokią didžiulį susidomėjimą „teisingu seksu“. Kiek įgąsdintas turi būti žmogus, tikras maldos vyras, jei jam kankinių miesto Mariupolio vaizdai nublanksta prieš paradą, kuriame niekas, išskyrus smalsumą, neverčia jo dalyvauti?

Ne tik Macronas bando mėgdžioti Zelenskį. Lietuvoje yra Seimo narys, kuris, tik prasidėjus karui, apsivilko šaulio uniformą. Dar prieš įstodamas į šaulius. Na, o paskui jis nusprendė, kad neturėdamas jokios karo patirties, nori keliauti savanoriu į Ukrainą. Būtų kilnu, jei ne viena detalė. Jis nusprendė tai derinti su parlamentaro darbu. Natūralu, kad jam buvo pasiūlyta rinktis: atsisakyti mandato ir daryti tai, kam šaukia širdis, arba likti ištikimam Seimo nario priesakai ir dirbti tai, kam įsipareigojo. Parlamentarui tai leido pasijusti auka. Na, nebent savo paties….

Dar karo pradžioje Nacionalinis susivienijimas eilinį kartą griežtai atsiribojo nuo Lietuvos šeimų sąjūdžio. Darbo partija atsiribojo nuo Mindaugo Puidoko. Beje, pastarojo frazė, kad „sąžiningumo deklaraciją jam davė pasirašyti klasta“, verta Kvailių šventraščio.

Oficialiai dėl karo subyrėjo Kristupo Krivicko, Naglio Puteikio ir Petro Gražulio „troikė“. Kristupas žada apie viską papasakoti specialioje spaudos konferencijoje, tačiau visai neįdomu. Visai apie šiuos veikėjus nereikėtų rašyti, tačiau jie tarsi pamėklės, mintančios žmonių baimėmis ir sukarikatūrinančios net ir tokius žodžius, kaip „šeima“, „bendruomenė“, „patriotizmas“.

Veikiausiai džiaugtis turėtume, kad tai veikėjai, kurie nesugeba nesipykti ir jų politinė karjera – tai nuolatiniai atsiribojimai bei trumpalaikių pakeleivių demaskavimas.

Taip, yra ir gražiai atsiskleidusių žmonių. Tikrai džiaugiuosi, jog mūsų krašto apsaugos ministras užėmė tikrai aktyvią poziciją, puikiai komunikuoja ir tapo pirmuoju krašto pasaugos ministru iš užsienio, kuris apsilankė Kijeve. Na, kitų savo politinės bendruomenės narių negirsiu, nes savus mes esame įpratę labiau kritikuoti, ar ne? Todėl pasidžiaugsiu Johu Ohmanu, Andriumi Tapinu ir Olegu Šurajevu už tikrą lyderystę. Esu labai dėkingas ir Mariui Burokui, Linui Kojalai, Domantui Razauskui ir Justui Gavėnui už tikrai nelengvą darbą, pateikiant kiek įmanoma patikimą informaciją apie Ukrainos karą.