Kiekvienas politinis demaršas komplikuoja darnų darbą. Tačiau noriu pabrėžti, kad, bent kol kas, politinėje kovoje paprasčiausiai išnaudojamos visos Statuto teikiamos galimybės.

Kaip žinote, Seimo narių darbą reglamentuoja LR Konstitucija ir Seimo Statutas. Pastarajame nurodytos sąžiningo politinio „žaidimo“ taisyklės. Suteikiamos didesnės galios opozicijai, taip pat suteikiama demokratinė apsauga ir nuo to, kad opozicija pradės piktnaudžiauti ir sabotuoti procesą.

Vienas iš svarbių įrankių – pertraukų svarstyme prašymas. Toje pačioje svarstymo stadijoje galima prašyti dviejų pertraukų. Jos būna dvejopos: pusvalandžio ir iki kito posėdžio. Opozicijai paprašius pertraukos, pakanka, kad prašymą palaikytų penktadalis posėdyje dalyvaujančių parlamentarų, jei pertraukos prašo pozicija, reikia trečdalio.

Yra ypatingi klausimai – Biudžeto svarstymas, pareigūnų skyrimai, interpeliacijos, Vyriausybės valandos, kai nenumatomos pertraukos, nes bandoma sutarti dėl fiksuoto laiko.

Kas nutiko antradienį, kai buvo svarstoma interpeliacija Kęstučiui Navickui? Buvo įgyvendinta nustatyta procedūra, sudaryta komisija, kuri pasiūlė pritarti ministro atsakymams. Kai atėjo balsavimo laikas, opozicija pareikalavo pertraukos iki kito posėdžio. Apeliuojama buvo į tai, kad balsavimas dėl komisijos nutarimo esą jau yra ne integrali interpeliacijos dalis. Pirmininkavęs opozicijos atstovas Jarutis entuziastingai tam pritarė ir buvo paskelbta pertrauka.

Kodėl valdantieji tai priėmė kaip iššūkį? Nes ministras liko „pakabintas“ ir jo darbas Vyriausybėje iki aiškaus sprendimo toks, švelniai tariant, specifinis. Kitas dalykas – ketvirtadienio darbotvarkėje buvo numatyta daug svarbių įstatymų priėmimų ir interpeliacijos perkėlimas sujauktų darbotvarkę. Todėl, remiantis Statutu, buvo sušauktas nenumatytas posėdis trečiadienį ryte. Sutinku, kad daug kam tai buvo netikėta. Ne tik opozicijai, bet ir man pačiam. Tačiau tokia Seimo nario darbo specifika, kad visada turi būti pasiruošęs, kad gali būti nenumatyti posėdžiai. Apie jo sušaukimą buvo pranešta Statute nustatyta tvarka.

Trečiadienį opozicija nepasirodė. Kiek žinau, demaršo iniciatorius – LVŽS pirmininkas Karbauskis, kuriam nepatiko, kad apie jį „pamirštama“. Įvyko susitikimas pas Seimo pirmininke, kur buvo pranešta apie ketinimą boikotuoti.

Tada Seimo pirmininko pavaduotojas nurodė Sekretoriatui peržiūrėti pirmininkavimo posėdžiams tvarką tam atvejui,  jei posėdžiai dalies parlamentarų bus boikotuojami. Mano įsitikinimu, tai buvo perteklinis veiksmas, už kurį ketvirtadienio posėdyje atsiprašė tiek Razma, tiek TS-LKD pirmininkas Landsbergis. Buvo pranešta, kad buvusi tvarka, kurioje numatytas laikas ir opozicijos atstovams pirmininkauti, atstatytas.

Opozicija tikėjosi, kad gal pavyks „nulaužti darbotvarkę“, nes nemažas būrys valdančiųjų išvykę į komandiruotes ar dalyvauja susitikimuose su užsienio delegacijomis. Tačiau opozicijai pritrūko dviejų balsų.

Tada Fiodorovas paskelbė, kad „opozicija ištrinta iš politinio žemėlapio“, todėl ji palieka salę ir rengs paralelinį pasitarimą. Tai Statute numatytas veiksmas.

Deja, opozicija boikotavo ir svarbią rezoliuciją dėl Ukrainos ir Juodosios jūros blokados įveikimo. Tai jų pasirinkimas.

Kas toliau? Opozicija neoficialiai paskelbė, kad pateiks reikalavimų sąrašą. Jei šis nebus patenkintas, tai jie blokuos komitetų posėdžius ir nedalyvaus Seimo posėdžiuose iki rudens. Na, neatsitiktinai kai kurie opozicijos nariai sakė, kad laikas atostogauti.

Kokias problemas tai sukelia Seimo darbui? Tikiu, kad antradienį jau susirinks visi valdantieji ir galima bus vykdyti visas įstatymų projektų svarstymo ir priėmimo veiksmus. Tiesa įstatymų leidybos procesas gali sustoti jei sužlugs komitetų darbas.

Ar tikrai yra pagrindo kalbėti apie sisteminius opozicijos teisių pažeidimus? Ar tikrai opozicija adekvačiai reaguoja? Tai jau politinis klausimas, į kurį turės atsakyti visi piliečiai per visus būsimus rinkimus.