Pradėsiu nuo to, kad Mažesnieji broliai (pranciškonai) Lietuvoje man yra tarsi giminaičiai, su kuriais jau ilgą laiką nebendrauju, bet vis vien pažįstu, rūpi, kaip jiems sekasi. Ne, niekada negalvojau jungtis į jokį religinį ordiną, esu pašauktas šeimos gyvenimui. Tačiau Julių Sasnauską, Arūną Peškaitį ar Astijų Kungį pažįstu tikrai jau daugiau nei du dešimtmečius. Keliolika metų teko būti labai arti „vidaus virtuvės“, darbavausi Bernardinai.lt.

Kai 2004 m. pradžioje atsirado šis interneto dienraštis, Lietuvos žiniasklaida buvo gerokai kitokia nei šiandien. Galiu drąsiai sakyti, kad daug žurnalistinių inovacijų kilo būtent iš Bernardinai.lt. Buvo laikas, kai visai neblogai atrodė tiltų tarp žmonių statybos Lietuvoje. Tiesa, tai, kaip nutrūko santykiai ir bičiulystės su broliu Arūnu vynas tapo gaižiu actu, iki šiol man kelia vidinį skausmą. Dar labiau visas melas, kurio dulkės buvo sukeltos… Na, bet daug laiko prabėgo ir Bernardinai.lt vis dar bando tursenti į priekį. Prieš kurį laiką į gelbėjimo akciją įsijungė ir Juozas Ruzgys, kurį tikrai vertinu.

Tačiau iki šiol Bernardinai.lt turi tą pačią problemą – formalią priklausomybę nuo Peškaičio, jo skonio, interesų ir politinės pozicijos.

Štai ir vėl jis įsiveržė į Bernardinai.lt erdvę ir pamokė Gabrielę Bernotienę ir mus visus, kaip krikščionims dera kalbėti apie Kauno merą, turintį verslą Rusijoje.

Gal pamenate, kai prieš kurį laiką kitas pranciškonas, Rolandas Taučius, susirašinėjime nevykusiai pajuokavo apie tai, kad Kauno merą senais laikais būtų buvę geriausia sudeginti kaip eretiką. Įsikišo net policija ir brolis Rolandas turėjo aiškintis dėl savo teiginių.

Tiesą sakant, aiškindamasis net perlenkė lazdą ir gyrių Matijošaičiui išsakė, pažadėjo nuolat melstis ir lankstėsi iki žemės.

Beje, labai įdomu, kai dar vienas pranciškonas Paulius Vaineikis į visus pragaro ratus kaišioja dabartinės valdžios atstovus, skelbia politinį kryžiaus žygį ir aplink Seimą su Švenčiausiuoju Sakramentu marširuoja, tai esą žodžio laisvė ir pilietiškumas.

Bet grįžkime prie Peškaičio… Jo reakcija būtų visai suprantama – jis tik primena, kad krikščioniui nevalia tyčiotis iš jokio žmogaus, o Kauno meras esą nenuteistas, todėl pranciškonui, suprantu, gėda dėl „kriminalinio Bernotienės žodyno“.

Tačiau ir vėl yra niuansai.

Pradėkime nuo to, kad tie, kam tenka skaityti Peškaičio minčių proveržius socialiniuose tinkluose, puikiai žino kaip jame pačiame verda neapykantos puodas. Aišku, tik ne Matijošaičiui, o konservatoriams, dabartinei valdžiai ir ypatingai – Premjerei. Apie ją pranciškonas yra priklabėjęs kvailysčių ir melagienų dar prieš Prezidento rinkimus. Niekada neatsiprašė. Nes, supraskime, krikščionis negali nieko keikti, išskyrus konservatorius ir tuos, kurie nepatinka Peškaičio – Vasiliauskaitės aljansui.

Nereaguočiau, jei kažkada brolis Arūnas nebūtų buvęs skelbtas metų Tolerancijos žmogumi ir tikrai nebūtų daug padaręs, kad Bernardinai.lt pradėtų kelionę su pagarbos skirtybėms dvasia. Dabar, kai matau tokius Peškaičio pamokymus, man jie atsiduoda tokiu dviveidiškumu, kad tampa koktu.

Labai gaila ir dėl Bernardinai.lt. Tikiu, kad krikščioniškas internetinis dienraštis, galintis parodyti autentišką alternatyvą Laikmečio „maršistiniams“ patrepsėjimams, labai svarbus. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl Bernardinai.lt burės plačiai neišsiskleidžia ir yra tas fariziejiškumo virusas, kuris šiaip jau turėtų būti svetimas šv. Pranciškaus charizmai.

Kauno mero testas labai sudėtingas Lietuvos pranciškonams, tačiau svarbus – primena klausimą – kam priklauso Krymas? Beje, gerai pamenu, kai brolis Arūnas buvo tvirtai įsitikinęs, kad Krymas yra integrali rusiškojo pasaulio dalis. Poziciją pakeitė Navalnas, gali pakeisti ir kiti.

Peškaitis kviečia per Gavėnią kiekvienam susitelkti į savo Kryžiaus kelią. Visiškai sutinku. Tiesą sakant, net neturiu menkiausio noro aiškinti Peškaičiui, kaip jam gyventi. Palikime tai Viešpačiui. Tačiau reaguoju į tai, kad man labai nesąžiningai atrodo pranciškono rūpestis Gabrielės Bernotienės žodynu (jos Kryžiaus kelias, matyt, jam rūpi) ir tai, kad tokiomis pseudotolerancijos kaukėmis iš tiesų pridengiami dervos katilai. Tai, kokie jie skaudūs, esu patyręs savo kailiu, veikiausiai todėl taip griežtai reaguoju… Pavojingiausi inkvizitoriai, kurie kitus kankina ir degina esą tik iš meilės artimui, su pamaldžia šypsena ir maldai sudėtomis rankomis.