Vis galvoju apie profesorės Ainės Ramonaitės svarstymus, kurių įdėmiai klausiausi per LRT.

Jei teisingai suprantu, šiandieninis susipriešinimas Lietuvoje, pasak Ainės, įvyko dėl kelių priežasčių. Dėl to, kad pokomunistinė transformacija buvo tikra trauma, didžiulis sukrėtimas. Vienas iš padarinių – daug žmonių, nepasiruošusių gyventi globaliame, negailestingos konkurencijos pasaulyje. Prieš daugiau nei metus išrinkta valdžia tapo visų šių permainų simboliu, pasirinko per greitą tempą ir nemokšiškai komunikavo, dar labiau aitrino sutrikusių žmonių baimes. Todėl šiandien Lietuvai gresia du didžiuliai pavojai: orbanizacija po kitų rinkimų ir kontrrevoliucija prieš liberaliąją demokratiją ir situacija kai, galimos išorinės agresijos atveju, didelė tautos dalis neis priešintis, nes savo valdžios nekęs labiau, nei okupacijos.

Suprantu, kad perteikiu labai schematiškai. Visiškai sutinku dėl to, kad (ypač valdant kovidą), būta per didelio kliovimosi, jog yra „teisingas kelias“, kuriuo, sukandus dantis, reikia eiti. Patogių sprendimų nėra, virusas mutuoja, ir nepavyko visuomenei perduoti žinios, kad su pandemija būtina kovoti bendromis pastangomis, o ne visą atsakomybę sukraunant Vyriausybei. Taip pat sutinku ir dėl to, kad Lietuvoje vis dar jaučiame transformacijos traumos padarinius.

Tačiau, mano galva, reikalingi ir keli patikslinimai: pokomunistinė transformacija nėra traumos šaltinis, bet veikiau savo šalutinių padarinių turinti sunkios būklės „paciento“ operacija. Ne reformos „susargdino“, bet reikėjo, tarsi baronui Miunhauzenui, save ištraukti už pakarpos iš sovietmečio pelkės.

Šis patikslinimas svarbus, nes leidžia suprasti koks absurdiškas yra teiginys, kad „trisdešimt pastarųjų metų buvo kančia Lietuva““. Potrauminio sindromo gydymas – labai sunkus procesas ir kartais turi pablogėti, kad paskui pagerėtų. Tačiau mūsų tikslas tikrai nėra grįžti į situaciją prieš prasidedant tranformacijoms, priešingai – siekiame kurti naujos kartos Lietuvą.

Antras profesorės Ainės tezių patikslinimas –dabartinius protestus režisuoja visai ne „sutrikę nepritapėliai“, o puikiai pasipelnę iš pokyčių žmonės, kuriems iš esmės nesvarbus protestų turinys, –svarbu, kad protestai augintų jų politinę galią. Be abejo, dalis protestuotojų yra didelius materialinius ir socialinius sunkumus patiriantys žmonės, tačiau jiems vadovauja „pilkasis elitas“ – pakankamai turtingi žmonės, kuriems, tiesa, kažko pritrūko politinėmis kopėčiomis pasilypėti per įprastas demokratines procedūras.

Kai šiandien kalbame apie tai kodėl dialogas visuomenės viduje labai sudėtingas, viena iš priežasčių yra ta, kad „pilkasis elitas“, pasišovęs kalbėti tautos vardu, tampa didžiausia kliūtimi kalbėtis apie realias socialines, ekonomines žmonių problemas ir baimes.

Aišku, labai svarbu atsakyti į klausimą: ar „maršistai“ yra garsiai rėkianti mažuma, ar iš tiesų atstovauja didžiajai visuomenės daliai? Prisipažįstu, aš linkęs tikėti, kad rėksmingi protestai nėra tikrasis visuomenės balsas. Šiandien didžiajai daugumai Lietuvos žmonių, spėju, kur kas svarbiau ne visi protestai prieš skiepus ar mosavimas „vertybių“ vėliavomis, o šildymo, elektros kainos ir brangstantys produktai, taip pat ir tai, ar jie jaus, jog politinė valdžia šioje situacijoje yra jų pusėje, ar ne.

Bet kuriuo atveju, sutinku su profesore Aine, kad šiandien nacionalpopulizmo balsas Lietuvoje stipresnis, nei kada nors anksčiau. Kaip bus, pavyzdžiui, po metų? Nežinau, tačiau labai svarbu, kad visi tie, kurie nenori, jog Lietuva orbanizuotųsi, turi įsisąmoninti – kiekvienas turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, idant taip neįvyktų.