Pirmadienį Tarptautinė psichikos sveikatos diena. Tiesą sakant, atpažinti sutrikimus net kur kas paprasčiau, nei apibrėžti kas yra sveikata. Gal drąsa gyventi? Gyvenimas be skausmo? Ramybės ir harmonijos jausmas?

Atidėkime į šalį apibrėžimus. Tebūnie tai solidarumo diena. Vilties blyksnis migloje. Nors, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip visa tai perteikti tam, kuris nepatyrė stipraus nerimo, nebuvo apglėbtas panikos klaiko, nepajuto, kaip kažkur savasties viduje verkia išgąsdintas vaikas?

Vis kartoju, kad krikščionybės Geroji Naujiena yra tai, kad kiekvienas esame sukurtas tyčia, net jei aplinkiniams ar mums patiems taip neatrodo. Tačiau kaip peršokti į tą žinią, kai gyveni įsitikinimo, kad esi brokuotas, tarpeklyje?

Daugybę kartų gyvenime girdėjau: „susiimk, negi neturi valios?“. Jaučiausi tik dar labiau netikęs ir kaltas, kad nerimas taip lengvai persmelkia. Bandymas susiimti, bent man, tikrai nepadėjo.

Esu bandęs papasakoti kitiems, kas yra baimės baimė, gyvenimas įsitempus, nes patirtos panikos patirtis sekioja kaip nuo grandinės nutrūkęs piktas šuo. Išgirdau įvairių patarimų ir gerai supratau kaip jautėsi Biblijoje aprašytas Jobas, kai jam buvo beriamos instrukcijos.

Daug metų kaip gėdingą paslaptį nešiojausi savo fobijas, nerimą, kaltės jausmą, kad nemoku visavertiškai gyventi. Dažnai net pradėdavau galvoti, kad esu toks vienas brokuotas egzempliorius visagalių žmonių pasaulyje. Net kai kas nors sekdavosi nemokėjau džiaugtis, nes kirbėjo mintis: „kad žinotumėte, koks iš tiesų sugriuvęs esu, koks įsibauginęs ir įsitempęs, negirtumėte manęs, bet pasmerkimo akmenimis apmėtytumėte.“

Galiu daug papasakoti apie įvairiausius vaistus, apie praktiškai visas psichoterapijos kryptis. Tačiau vis dar mokausi patikėti, kad, jei kelyje į laisvę suklumpu, dar nereiškia, kad viskas beviltiška, veltui, kad kelias yra ne tik dėl tikslo, bet ir tam, idant suprasčiau labai daug dalykų apie save, kitus, pasaulį.

Ilgainiui pavargau vaidinti Moljero personažą, tvirtinantį, kad, kas bevyktų, viskas į gera. Ilgainiui nustojau vien gedėti dėl to, ką nerimas ir fobijos atima, bet atradau ir tai, nuo ko saugo ir ką dovanoja.

Ilgainiui žmonėse labiausiai pradėjau vertinti tikrumą, pamilau visus kerėplas ir tapau alergiškas tobulumui.

Vis dar jaučiuosi it Sizifas, kuris ridena vidinį sabotuotoją kaip akmenį. Kartais man atrodo, kad net nemokėčiau gyventi harmoningai, „sveikai“ ir be nuolatinės vidinės kovos. Kartais pajuntu tos drąsos gyventi, kurios ilgiuosi, skonį. Būna sunkių akimirkų, bet ir tokių, kai atrodo, kad esu ties ypatingu slenksčiu, už kurio išnyks visos fobijos ar nerimas.

Tiesą sakant, noriu tik pasakyti, kad kiekvienas esame drama ir trileris. Gyvenimas yra siaučianti jūra, o ne kūdra. Visi mes iš tiesų sukurti taip, kaip reikia, ir pirmiausia reikia sunkaus savęs meilės meno, o ne beviltiškų pastangų padaryti save „vertą meilės“.

Žinok, Tu esi unikalus, kitoks, bet tai nereiškia, kad negali būti išgirstas, suprastas ir mylimas… Žinok, visiems skauda ir visi turi įvairiausių problemų. Neprivalai su savo problemomis likti vienas. Papasakoti apie save, kreiptis pagalbos – tai ne kapituliacija, bet ypatinga drąsa. Tai autentiškos meilės sau dalis. Patikėk, puikiai žinau, kad sunkiausia ir labiausiai skauda, kai tai, kai bijai, nuo ko kenti, lieka neįžodinta, slepiama. Tau nereikia atrodyti šauniausiam – įvaizdis ne viskas, gyvenimas yra kur kas svarbiau.

Mes visi gyvename pamišusiame pasaulyje, kur viskas susijaukė. Nieko keisto tokiame pasaulyje jausti, jog „nuneša stogą“. Atgauti psichinę sveikatą tikrai nereiškia tapti patogiam ir paprasčiausiai prisitaikyti prie chaoso. Tai paprasčiausiai reiškia būti, leisti kitiems būti, stebėtis ir jausti, mokytis grožėtis gyvenimo atspalviais ir bandyti savyje išskleisti tai, ką tik mes galime kitiems padovanoti.