Bernardinai.lt paskelbė du tekstus, kuriuos įdėmiai perskaičiau. Vienas iš jų – Gabrielės Bernotienės svarstymai kodėl šiandien vis daugiau žmonių praranda norą draugauti su Bažnyčia, jaučiasi dvasininkų nesuprasti, Bažnyčios kreipimesi atpažįsta ne Gerąją Naujieną, o „dvasingumo muitinės“ instrukcijas. (Jėzus nebijojo bendrauti su muitininkais, bet pats labiau priminė kontrabandininką, nei muitininką).

Kitas tekstas – Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo svarstymai, kodėl nepriimtinas Civilinės sąjungos projektas. Autoriaus nuomonę visi, spėju, žinojome. Tad pabandžiau pažvelgti į pastarąjį tekstą per Gabrielės svarstymų perspektyvą.

Gerosios Naujienos neradau, gal esu prastas ieškotojas. Atradau perspėjimą, kad Civilinės sąjungos įstatymo projektas yra smurtas prieš tikėjimo brolių ir sesių sąžinę, kad jis pažeidžia Konstituciją ir jį palaikantys politikai atmeta patį Kristų.

Suprantu, kad autoriui svarbu įbauginti, jog, šiukštu, joks katalikas politikas, pavyzdžiui, aš, nedrįstų sakyti, kad minėtame įstatymo projekte tikrai nėra to, ką jam „pripaišo“ Arkivyskupas. Tačiau jaučiu pareigą viešai pasakyti savo tikėjimo broliui Arkivykupui: tiesa mus išlaisvina, bet tik tada, kai mes atsiveriame jai, einame ja kaip Keliu, o ne tada, kai bandome įsitempti į savo interpretacijų Prokrusto lovą.

Civilinės sąjungos įstatymas niekaip nepaneigia, nesumenkina, neapriboja bažnytinės santuokos. Jis yra ne apie tai. Todėl baikit gąsdint ir kovot prieš įsivaizduojamus baubus.

Konstitucija teigia, kad santuoka gali būti sudaryta tik tarp vyro ir moters. Tai reiškia, kad Civilinės sąjungos įstatymas niekaip nėra susijęs su santuoka.

Melas yra tai, kad CSĮ ką nors įpareigoja priimti nepriimtiną šeimos sampratą. Lygiai kaip joks pasaulietinis įstatymas negali priversti katalikų dvasininkų atsižadėti celibato. Gerai dar, kad, sekant vienu Rytų diktatoriumi, nepridedama, kad svarbiausias priešas yra genderizmas, kuris yra satanizmo sinonimas.

Man skaudu tai rašyti, nes gerbiu Kęstutį Kėvalą kaip jautrų ir protingą žmogų. Bent jau tokį pažinojau. Tikiu, kad netrūksta „gudrių patarėjų“, kuriems atrodo, kad kryžius Bažnyčioje – tai ne priminimas, kokia kaina kiekvienas esame atpirktas, bet ginklas, kuriuo galima kitam smagiai trinktelėti.

Gyvenu santuokoje ir tikiu, kad Viešpats ją daug metų laimina. Tad jokių sąjungų sudaryti neketinu. Man labiausiai skauda dėl to, jog Arkivyskupo tekste atradau ne argumentus, bet lozungus, ne gyvenimą perkeičiančią Evangeliją, bet institucinės galios blyksnius.

Veikiausiai „dėl šventos ramybės“ man reikėjo patylėti ir „nepūsti prieš vėją“, bet man sąžinė neleidžia nereaguoti. Tikrai nenoriu „unfriendinti“ Bažnyčios, nors jos vardu per kelis tūkstantmečius prikalbėta keisčiausių dalykų.