Psichologas L. Festingeris suformulavo „kognityvinio disonanso“ teoriją. Jos esmė paprasta: kai žmogus susiduria su faktais, kurie prieštarauja tiems įsitikinimams, kuriuos jis jau kurį laiką puoselėja, apima trikdantis netikrumas, kurį norisi kuo greičiau išspręsti. Jei L. Festingeris būtų pasakęs tik tiek, galima būtų teigti, kad jis braunasi pro atviras duris. Mokslo filosofijoje nuo Poperio laikų populiari tezė, kad pradžioje sukuriam teorija, o paskui tikrinama, ar kurie nors faktai jos nepaneigia. Jei atrandame faktų, kurie prieštarauja teorijai – ji atmetama.
Tačiau L. Festingeris atkreipė dėmesį, kad paprastai žmonės elgiasi visai kitaip nei manė Poperis. Psichologas tyrinėjo vieną sektą, kurios lyderris skelbė apie pasaulio pabaigą. Kai jo pranašystė neišsipildė, sekta ne tik nesužlugo, bet tapo dar agresyvesnė. Kodėl? Nes, susidūrę su kognityviniu disonansu, žmonės yra linkę ignoruoti, niekinti faktus, bet nekeisti savo pažiūrų, pozicijos.
Visa tai dar kartą patvirtina situacija, kurią matome Lietuvoje. Kai Panevėžio ar Anykščių merams pateikiami oficialūs kaltinimai, jie tai paprasčiausiai pavadina sudėtinga rinkimų kova. Kaip reaguoja didžioji dalis jų simpatikų, sužinoję apie merams inkriminuojamus nusikaltimus? Paprasčiausiai paskelbia, kad tai priešų sąmokslas. Kam analizuoti, gilintis į situaciją, jei jiems akivaizdu – jų autoritetas negali būti neteisus, nes kitaip teks pripažinti, kad jie „susimovė“ aklai pasitikėdami apgaviku.
Kai Lazdijų meras, nežinau kaip kitaip pavadinti, pavagia savo pagrindinio konkurento reklaminį stendą, mero aršiausi rėmėjai iš karto suranda paaiškinimą: meras kovoja su vizualine tarša mieste.
Kai Premjeras nesugeba net iš lapelio paskaityti anglišką tekstą, jo rėmėjai tvirtina, kad tokiu būdu rodoma pagarba lietuvių kalbai.
L. Festingerio išvados pesimistiškos. Jis tvirtina, kad itin sunku ir net neaišku at verta diskutuoti su kokios nors idėjos „fanatikais“, nes viskas, kas prieštarauja jų įsitikinimas, yra paaiškinama konspiracine teorija.
Sutinku, kad prie to yra prisidėjusi ir partija, kuriai priklausau – TS-LKD. Ne kartą praeityje buvo vengiama racionalios diskusijos ar neturėta drąsos pripažinti suklydus, bet mieliau buvo apeliuojama į Kremliaus piktavalį veikimą. Kai į grėsmę, kad ir realia, apeliuojama per dažnai, prasideda jos „infliacija“. Kitas dalykas – nyksta racionalios diskusijos gebėjimai.
Kita vertus, absurdiška šiandien klausytis, kai Seime valdančiosios koalicijos atstovai, užuot apgynę savo dabartinę poziciją, pradeda apeliuoti į senas tikras ar menamas konservatorių klaidas. Ar jos yra pakankamas racionalus pagrindas daryti nesąmones čia ir dabar?
Tačiau grįžkime prie Savivaldos reikalų ir kognityvinio disonanso poveikio dabar vykstančiai rinkimų kampanijai. Kiek pamenu, Artūras Zuokas (dabartinis kandidatas į Vilniaus merus) kažkada pradėjo nešlovingą tradiciją į nepalankų teismo nuosprendį reaguoti taip- „nuteistas už gerus darbus“.
Panašiai jai nepalankius teismo sprendimus aiškina ir Širvintų „junigaikštienė“ Pinskuvienė. Širvintiškiams derėtų pasidomėti, kiek už neteisėtus šios ponios sprendimus teko sumokėti iš visos savivaldybės biudžeto.
Neabejoju, kad šis mano įrašas pažadins spiečių kritikų, kuriems svarbiausia bus viešai pakartoti trafaretines frazes, kurių tikroji prasmė – jei priklausau konservatorių partija, negaliu ką nors prasmingo parašyti. Ką gi, dabartinės valdžios adorantai elgiasi pagal Gebelso direktyvą: kartoti kokį nors banalų melą tol, kol jis prasismelks į žmonių sąmonę. Pavyzdžiui, kad per trisdešimt metų nieko gero Lietuvoje nepadaryta, kad Austėjos Landsbergienės vadovaujamos švietimo įstaigos yra savaiminis blogis ir t.t.
Nepaisant L. Festingerio pesimizmo, vis dar tikiu, kad kūrybinga mažuma privalo kovoti partizaninį laisvės ir kritinio mąstymo karą. Tik viešojo gyvenimo detoksikacija leidžia atsispirti idiotokratijai, bent jau ją maksimaliai atitolinti.