Dar vienas didžiulis istorinis įvykis. Lietuvoje lankosi Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus. Tai autoritetingiausias žmogus Rytų krikščionybėje.

Net sunku patikėti, kad Lietuvoje jau teko regėti net dviejų popiežių, kelis Dalai Lamos, o dabar ir Konstantinopolio patriarcho vizitus.

Primenu, kad pirmuosius dešimt krikščionybės amžių kvėpavome dviem plaučiais (Rytų ir Vakarų tradicijos), paskui dėl kvailų politinių rietenų dvi krikščionybės tradicijos išsiskyrė. Tiesa, jos ilgą laiką puikiai sugyveno Lietuvoje, kol geopolitinės aplinkybės nenutraukė ryšių su Konstantinopoliu ir įtakos neperėmė Maskva. Melas, kad Maskvos patriarchatas čia buvo „amžinai“.

Kai Lietuva buvo įjungta į Rusijos imperiją, o paskui – Sovietų Sąjungoje, buvo „plaunamos smegenys“ ir įtaigaujama apie amžiną Rusijos dalyvavimą Lietuvos tapatybės formavimesi. Prireikė kruvinos agresijos Ukrainoje, idant atsibustume iš šios hipnozės.

Konstantinopolio patriarchato sugrįžimas į Lietuvą – pradžioje per penkis kunigus – tai visos Lietuvos praturtinimas. Mes atgavome kažkada sunykusį tapatybės dėmenį. Taip pat ir Rytų krikščionybė Lietuvoje gali nušvisti naujomis spalvomis, nebebus siejama vien su agresyvia Maskvos patriarchato retorika.

Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus vizitas – itin svarbius Lietuvos įvertinimas. Dar prieš porą metų nebuvo įmanoma įsivaizduoti tokio vizito. Jis tik dar labiau mane įtikina, kad vienas iš karo Ukrainoje padarinių – LDK paveldo aktualizacija ir Liublino trikampio įtakos Europoje atgimimas.