Prieš 15 metų Popiežiškoji kultūros taryba paskelbė studiją, pavadiną „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“. Tai buvo pastanga apmąstyti reiškinio, vadinamo Naujuoju amžiumi (New Age), iššūkį ir kartu atskleisti esminį skirtumą tarp populiarėjančių naujojo okultizmo pavidalų ir autentiškos krikščionybės.

Tūkstantmečių sandūra buvo ypač palankus laikas suvešėti daugybei okultinių grupių, skelbiančių radikalių pokyčių metą ir siūlančių įvairiausių išlikimo kataklizmuose technikų. Prabėgus keliolikai naujojo tūkstantmečio metų ir neišsipildžius jau beveik dešimčiai pranašysčių su tikslia pasaulio pabaigos data, viešumoje okultinių pranašų balsas apsilpo. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad sunyko okultinis mąstymas, kuriam vartotojiška visuomenė yra itin derlinga dirva skleistis.

Studija „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ tvirtina, kad Naujojo amžiaus judėjimo siūlomas dvasinis maistas atrodo patrauklus net ir krikščionims, ir tai akivaizdus simptomas, kad šiandien daug krikščionių jaučiasi dvasiškai alkani. Krikščionybė – tiksliau, ta jos karikatūra, kurią jie turi, nepasotina, todėl dvasinių papildų ieškoma kitur. Šiandien, kai pagaliau pripažinome, jog reikalingos ne tik krikščioniškos misijos, bet ir naujoji pokrikščioniška tapusios kultūros evangelizacija, itin svarbu įsisąmoninti, kad  svarbiausias krikščionių priešas visais laikais yra ne priešiškai nusiteikę aplinkiniai, bet pagunda apie santykį su Dievu ir pasauliu pradėti mąstyti galios kategorijomis.

Malonės ir galios tema ne kartą iškilo ir mano ankstesniuose rašiniuose „Ateičiai“. Tačiau tai tema, kuriai dera nuolat belstis į kiekvieno krikščionio širdį, nes Piktojo pažadintas galios troškimas nuo pirmosios nuodėmės iki mūsų dienų griauna žmogaus santykį su Kūrėju.

Okultinio mąstymo specifika

Okultizmo sąvoka yra kilusi iš lotyniško žodžio „occultus“, kuris reiškia „tai, kas paslėpta“. Pirmuoju okultizmo mokytoju galima vadinti  žaltį iš Pradžios knygos, kuriam pavyksta įteigti Ievai abejonę Kūrėjo geranoriškumu. Į Dievą, kuris padovanojo žmogui jį patį, padovanojo vyro ir moters bendrystę, nuostabią gyvenimo aplinką – sodą, žaltys siūlo žvelgti kaip į konkurentą kovoje dėl galios. Pažinimo medžio vaisius pateikiamas kaip slaptojo žinojimo, leisiančio žmogui išsivaduoti iš Dievo globos, ir pačiam pradėti valdyti pasaulį, simbolis.

Per tūkstančius metų okultinis mąstymas reiškėsi skirtingais pavidalais, bet visiems jiems būdingi ir keli bendri elementai: apeliavimas į nuo žmogaus paslėptą galią, tam tikrų technikų, leidžiančių kontroliuoti įvykius, siūlymas; žinojimo ir galios sutapatinimas;  pasaulio kaip varžytuvių samprata.

Gnosticizmo erezija

Pirmoji erezija (atskala) krikščionybėje buvo gnosticizmas, kurį galima vadinti vienu iš okultinio mąstymo pavidalų.  Pati gnosticizmo sąvoka yra kilusi iš graikiško žodžio „gnoze“ (žinojimas). Gnostikai ieškojo dvasinio žinojimo, kuris leistų jiems išplėtoti vidines galias ar padėtų atrasti nuo paprasto žmogaus akių paslėptą tiesą apie pasaulį.

Simboliniu gnosticizmo pradininku vadinamas Apaštalų darbuose aprašytas Simonas Burtininkas.

Samarijoje gyveno žmogus, vardu Simonas, kuris vertėsi žyniavimu, stebindamas miesto gyventojus, Jis labai didžiavosi savo sugebėjimais ir tuo, kad Samarijos gyventojai jį pataikaudami vadino Didžiuoju. Viskas pasikeitė, kai į miestą atkeliavo  vienas iš Kristaus mokinių – apaštalas Pilypas. Jis pradėjo melstis už ligonius, ir Viešpats juos išgydydavo bei padarydavo kitų nuostabių stebuklų. Simonas buvo priblokštas Pilypo ir vėliau atvykusių dar dviejų apaštalų Petro ir Jono užtarimo maldų. Jis nusprendė pasikrikštyti ir tapti Kristaus pasekėju.

Deja, Simonas krikšte ieškojo ne tiek išganančios laisvės ir atsidavimo Kūrėjo valiai, kiek galios. Jis kreipėsi į  apaštalus siūlydamas jiems pinigų už galimybę valdyti Šventosios Dvasios dovanas. Apaštalo Petro atsakymas buvo labai griežtas: „Už pinigus negalima nusipirkti Dievo dovanos. Šiame dalyke tu negali turėti nė mažiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi. Verčiau atgailauk dėl savo nedorybių ir melsk Viešpatį, gal jis atleis tavo širdies paklydimą. Kaip matau esi pilnas tulžies ir surakintas nedorybės.“ Simonas nusigando, paprašė, kad apaštalai melstųsi už jį ir jo paklydimą, o pats nusišalino nuo Kristaus sekėjų. Nežinia, ar jis kada nors priėmė tiesą, kad tikėjimas Viešpačiu yra susijęs ne su galių įgijimu, bet su Jo gydančios malonės priėmimu. Tačiau įsitvirtino tradicija, tvirtinanti, kad vėlesni gnosticizmo atstovai buvo būtent Simono Burtininko mokiniai, taip pat buvo nukaldinta „simonijos“ sąvoka, kuri reiškia bandymą nusipirkti dvasinius dalykus.

Simonijos pagunda stipri per visą Bažnyčios istoriją. Popiežiams teko ne kartą aštriai pasmerkti krikščionimis save vadinančių žmonių pastangas nusipirkti dvasininko šventimus bei perimti kurią nors parapiją. Vienas iš argumentų už kunigų celibato įvedimą buvo noras užkirsti kelią vienam iš simonijos pavidalų, kai kunigų vaikai, dažnai neturėdami jokio pašaukimo dvasininko keliui, paveldėdavo tėvo kunigystę ir jo vadovaujamą parapiją.

Technikos kaip nepasitikėjimas

Nors ortodoksalūs krikščionys nuosekliai kovojo su gnosticizmo plitimu, tačiau pastarasis įvairiais pavidalais išliko iki mūsų dienų. Viena iš jo ypatybių – įsitikinimas, kad egzistuoja mokymas, kurį pažinęs žmogus gali tapti išrinktuoju.  Geroji Naujiena, kokią ją  perteikia Bažnyčia, yra dalinė tiesa, kuri tinka daugumai paprastų žmonių, tačiau yra ir kitų žinojimo klodų, kurie juos pažinusiems leidžia pakilti į naujas dvasines aukštumas, įgauti ypatingų galių. Šiuo atveju svarbu, kad galios suvokiamos ne kaip įpareigojanti Dievo dovana, bet veikiau siejamos su tam tikromis technikomis.

Gnosticizmui taip pat būdingas ir dualistinis pasaulio vaizdas. Pasaulis suvokiamas kaip gėrio ir blogio kova. Patys gnostikai save suvokė kaip gėrio kareivius, kurie bando įvesti pasaulyje teisingą tvarką. Primenu, kad krikščionybėje blogis suvokiamas ne kaip savarankiška substancija, bet kaip gėrio trūkumas, velnias yra sunykęs angelas. Tai, be kita ko, reiškia, kad mes turime ne nugalėti priešą, bet atkovoti jį, pripildyti blogio žaizdos tuštumą meile.

Kaip taikliai pažymi Gilbertas Čestertonas, nors visi eretikai žada laisvę ir tariasi griaunantys mąstymo kalėjimo sienas, iš tiesų jie tik bando susiaurinti Bažnyčią, užsidaryti nuo trikdančios tiesos esą saugiame savo doktrinos kambarėlyje.

Gnostikams krikščionybė buvo per parasta ir per daug žemiška. Dievo įsikūnijimas juos trikdė, tačiau, užuot nusilenkę prieš slėpinį, jie pabandė jį įsprausti į savąją schemą.

Visi okultizmo atstovai primena vaikus, kurie negali susitaikyti, jog Tėvas juos kviečia eiti žaisti į saulės nutviekstą kiemą, ir bando slapta prasmukti į tamsią kamarą, kur esą nuo jų slepiamos tikrosios gėrybės. Tėvas uždarė tamsios kamaros duris, nes nenori, kad vaikai joje nusisuktų koją, be to, nori, kad jie eitų į kiemą ir pamatytų pasaulio grožį. Paprastai vaikams tenka ne kartą patekti į bėdą, kol jie įgyja išminties.

Vaikams pateisinti būtų galima pasakyti, kad  į tamsų kambarėlį paprastai juos nuveda  margaspalvės fantazijos. Deja, okultizmo atstovams kaip tik trūksta vaizduotės, kad patikėtų, jog pasaulis yra meilės dovana. Jie mieliau kuria įvairias sąmokslo teorijas ir net kartais bando „gelbėti“ Dievą nuo Jo paties. Sunkiausia okultizmo atstovams patikėti, kad Jėzaus Nukryžiavimas nėra fokusas, gestas nepašvęstiesiems, bet tikroji Išganymo tiesa, kuri nesuderinama su galios mąstymo logika.

(Bus daugiau)

„Ateitis“, Nr. 4, 2015 m.