Įrašą paskatino klausimas – ar katalikams politikams nederėtų burtis į profsąjungą, nes esą būti kataliku politikoje vis sunkiau?

Prisipažįstu, labiausiai mane sutrikdė, jog paklausė nuoširdus žmogus, kiek žinau, skaitantis Šventąjį Raštą, gerbiantis Bažnyčios mokymą. Tai nebuvo „sadukiejiškas“ klausimas, norint „suvartyti“. Tad ir aš pabandysiu atsakyti labai nuoširdžiai ir kartu neišsiplėsdamas.

Nemanau, kad „sunkumas“ ar „lengvumas“ būti krikščionimi priklauso nuo aplinkybių. Viešpats mane padovanojo man, taip pat, kaip ir mano šeimą, Tėvynę bei būtent šį laiką. Nelabai suprantu, kaip tikintis žmogus savo gyvenimą ir pasaulį, kuriame gyvena gali priimti ne kaip dovaną, bet kaip prakeiksmą ar spąstus. Dar daugiau, būti krikščionimi paprasčiausia persekiojimų ir krizių laikais. Kuo sunkesni išbandymai, tuo labiau reikia tikėjimo, vilties ir meilės, tuo daugiau žmonių, kuriems galime padėti. Kur kas sudėtingiau gyventi išorinio klestėjimo laikotarpiais, nes tada paprasta supainioti kas svarbu, lengva „pamiršti“ savo ribotumą. Paradoksalu, bet sunkiais laikais krikščionys kur kas labiau sugeba būti druska ir šviesa, o labiausiai palūžta per išbandymą galia. Didžiausias pralaimėjimas yra ne tada kai kas nors tave pajuokia, bet tada, kai pradedi galvoti, jog esi už ką nors geresnis, vertesnis, „nusipelnei gyventi geriau“.

Taip, šiandien pasaulyje yra daug situacijų, kai žmonės persekiojami už savo įsitikinimus. Tačiau absoliuti dauguma apie tai rėkiančiųjų, susidūrę ne su persekiojimu, o su nepatogumais ar paprasčiausia kritika, labiau linkę patys būti agresoriais. Šventajame Rašte yra įspėjimas – jei nesame kritikuojami, vadinasi kažkas negerai, tapome ne druska, bet sacharinu.

Profsąjungos yra labai svarbus socialinis-politinis įrankis, kurio svarbą industrinėje (iš esmės ir poindustrinėje) visuomenėje akcentuoja Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas. Tai svarbi alternatyva įsitikinimui, kad visuomenė visada yra tarpusavio karas, kur kažkas laimi, o kiti – pralaimi. Profsąjungos (kaip ir politika) gimsta iš vilties, jog mes galime sutarti dėl visiems tinkamo sprendimo. Profsąjungos reikalingos, nes joms tinkamai veikiant pokalbis tarp darbdavio ir darbuotojų tampa lygiaverčiu. Priešingu atveju vietoj tikro dialogo turime tik darbdavio (turinčio didesnę galią) monologą.

Profsąjungų tikslas – ginti silpnesniuosius ir suteikti jiems balsą. Tačiau, aišku, kiekvienas instrumentas gali būti naudojamas ir iškreiptai. Neretai profsąjungos kovoja ne dėl bendro gėrio, bet tik bando kažką „išmušti“, apeliuoja ne į teisingumą, bet į savo galią. Taip pat sunkiai suprantama, kai profsąjungas kuria galią turintieji.

Visų pažiūrų politikai buriasi į bendruomenes, t.y. partijas, o ne profsąjungas, nes mūsų tikslas –  siekti bendrojo gėrio, atstovaujant žmonėms, o ne ginantis nuo jų.

Bažnyčia yra ypatinga institucija, nes ji siekia būti ypatinga ir pripažįsta, kad yra skirta tarnauti, yra suburta Dangiškojo Boso. Hierarchinė struktūra čia turėtų turėti visai kitą prasmę nei pasaulietinėse institucijose. Prisiminkime Evangeliją – „pirmas bus paskutinis“. Vyskupas yra savo vyskupijos tarnas, kunigas – parapijos. Todėl ir turime parapijų tarybas, kurios tikrai savo esme neturėtų būti profsąjungomis.

Bėda ta, kad Bažnyčiai, kaip institucijai, reikalingi įvairūs darbuotojai skirtingoms veikloms atlikti ir čia prasideda darbiniai santykiai. Pavyzdžiui, parapijų sekretoriai, vargonininkai ir t.t. Labai dažnai, prisidengiant institucijos specifika, šie darbuotojai sąmoningai ar nesąmoningai nuskriaudžiami, nes negauna teisingo atlygio, neturi socialinių garantijų. Dažnam tai neatrodo svarbu, kol nenutinka liga ar ateina senatvė ir tada… O dar, jei kunigą, kuris žadėjo viskuo pasirūpinti, perkelia į kitą parapiją…

Tenka pripažinti, kad rūpestis teisingumu santykiuose su Bažnyčios struktūrose dirbančiais žmonėmis, yra labai svarbus klausimas ir čia kiekvienas esame girdėję daug skaudžių istorijų. Į tai būtina reaguoti. Taip pat, deja, girdime labai nemalonius dalykus apie tai, kad Bažnyčia, užsiimdama kokia nors ekonomine veikla, ne tik nepaiso skaidrumo ir sąžiningumo principo, bet vis dar remiasi „mes nukentėjome per sovietmetį, todėl šiandien galime griežtai nesilaikyti taisyklių“ mentalitetu. Turiu galvoje ne vien Vilniaus arkivyskupijai priklausančių ritualinių paslaugų įstaigų piktnaudžiavimą.

Na, o „katalikų darbuotojų profsąjunga“, kuriai priklauso įtakingi ir tikrai klestintys žmonės, man atrodo daugiau nei nesusipratimas. Man tai skamba, kaip išskirtinių teisių reikalavimas. Kaip „nusipelnėme gyventi geriau“ aidas. Tai, kad šiandien katalikai viešumoje labiau gina savo, o ne silpniausių visuomenės grupių teises yra didelė problema.

Tikrai nenormalu kai kalbant apie bet kurias mažumas ar net daugumą (smurtą patiriančios moterys), katalikų vieša reakcija būna ne skriaudžiamų, bet galią turinčių pusėje. Kažkada iš vieno kunigo išgirdau puikią frazę: „Jėzus gydė raupsuotuosius, o mes paverčiame žmones, su kuriais nesutinkame, raupsuotaisiais.“ Paradoksalu, kad šiandien šis kunigas jau jos nekartoja, bet yra aktyvus katalikų profsąjungos veikėjas. Tai, beje, parodo, jog visi esame daugiasluoksniai. Tai ne tik problema, bet ir teikia vilties, kad nė vienas nesame prarastas, gal tik kiek pasimetęs, kaip ta drachma iš Evangelijos. Svarbiausia, kad Viešpats jos niekada nenustoja ieškoti.