Ukrainos herojai atsilaikė. Suprantu, kad kare svarbiau ne kuris nors laimėtas mūšis, bet bendra pergalė, tačiau kiekviena diena ne silpnina, bet stiprina Ukrainą. Gali skambėti keistai, nes okupantai, be kita ko, siekia sugriauti infrastruktūrą, priversti ukrainiečius gyventi nežmogiškomis sąlygomis, išvarginti karius, išsekinti ginkluotės atsargas. Tačiau dar sparčiau demoralizuojasi ir okupantų kariai, kurie jau „pažaidė karą“ ir išnyko iliuzija daryti selfius, pakartojant „Berlyno užėmimą“.
Didelis laimėjimas, jog Rusija nesugebėjo atrasti įtakingo Kvislingo. Būsimas marionetinės valdžios vadovas, o ne iš pykčio kretantis Putinas turėjo kreiptis į Ukrainos karius, ragindamas pereiti į jo pusę, turėjo pasireikšti, kaip skriaudžiamos Ukrainos tautos gynėjas. Gal net suvaidinti „gerąjį policininką“ ir pareikalauti iš Putino, kad būtų „atidžiau saugomi civiliniai gyventojai“.
Tikėtina, kad provokacijų, melagienų ir diversijų dar bus. Dar labai daug okupacinių pajėgų Ukrainoje. Nacistiniam Putino režimui pavyksta izoliuoti didžiąją dalį Rusijos žmonių nuo tiesos. Neabejoju, kad ir vietoj cinkuotų karstų veikiau bus kalbama, kad su šiais kariais nėra galimybės susisiekti, nes jie dalyvauja svarbioje operacijoje.
Viena iš Putino strategijų – stiprinti antivakarietiškas nuotaikas Ukrainoje ir visur, kur tik įmanoma. Beje, Vakarai puikiai jam padeda, trypčiodami ir nesiimdami griežtesnių sankcijų. Tiesą sakant neramu, kad po Ukrainos ir viso demokratinio pasaulio pergalės prieš nusikalstamą Putino režimą, visos jo penktosios kolonos giedos užsakytą giesmelę: negalima pasitikėti NATO, o ES yra „bailių klubas“. Būtent todėl ir rašiau, kad nepasiduokime destruktyvioms emocijoms.
Gabrielius, Ingrida labai daug padarė, kad Vakarams skambėtų politinis žadintuvas. Buvo ypatingai daug pašaipūnų, kad Lietuva bando susipriešinti su visu pasauliu. Dabar jau aišku, kad Lietuva darė tai, ką privalo daryti visos Vakarų valstybės. Neabejoju, kad Lietuvos politikai prisidėjo prie to, kad Taivanas šiandien sudavė labai skaudų smūgį Rusijai, atsisakydamas tiekti itin svarbias karinei ginkluotei mikroschemas. Net ir tos valstybės kurios, panašiai kaip ir Gorbačiovo laikais, vadino Lietuvą isterike, gadinančia santykius su Rusija ir kitiems, dabar jau tyli.
Be abejo visi norėtume, kad sprendimai būtų priimami kur kas greičiau, kad sankcijos būtų tikros, o ne simbolinės. Tačiau turime būti realistais dėl to, kad pirmiausia vakariečiams reikėjo ir vis dar reikia „sugriauti kolūkius“ savo galvose. Nepamirškime ir tos karčios JAV patirties, kai didelė dalis afganistaniečiams teiktos ginkluotės paprasčiausiai atiteko Talibanui.
Taip, Ukrainai teko ypatingai sunkus hobitų vaidmuo kovoje su Mordoru. Labai daug kas priklausė nuo jų vidinės stiprybės ir jie atlaikė. Vien jau dėl to negali kilti nė mažiausios abejonės, jog Ukraina turi būti ES ir NATO narė. Visi Vakarai šiandien privalo jausti didžiulę skolą garbingiems herojams.
Kodėl neabejoju Ukrainos pergale nepaisant visų padarytų ir dar daromų žaizdų? Nes kas valandą Vakarai vis labiau atsitokėja. Parama Ukrainai – ne tik materialinė, bet ir karinė (ginklais) – auga aritmetine (o netrukus, gal ir geometrine) progresija. Pačioje Rusijoje atsiranda politikų, kurie apgailestauja dėl balsavimo už teroristinių gaujų pripažinimą respublikomis.
Šioje situacijoje labai gerai, kad darome spaudimą saviems politikams ir Vakarams. Beje, nemanau, kad bet kuri politinė jėga Lietuvoje gali net bendrauti su LVŽS, kol ši neatsiribos nuo išdaviko Stasio Jakeliūno. Tačiau išlikime realistais – labai ilgai tokia Vakarų laikysena buvo daugiau mažiau visiems komfortiška ir kalbos apie žmogaus teises, vertybes atrodė tik įprastinis mandagumo gestas. Šiandien iškilo dilema: žmonių gyvybės prieš materialinius nuostolius, kurie bus patirti dėl radikalių sankcijų (taip, tikros sankcijos skauda ir jas taikantiems). Tikiu, kad moralus apsisprendimas jau subrendo. Kita vertus, kai skaitau Gražulio, Lietuvos socialdemokratų ar to paties Kuolio kritiką Vakarams, labai noriu paklausti, o kuo jūs rizikuojate ar rizikavote dėl Ukrainos? Ar dėl Taivano, Tibeto gyventojų, dėl uigurų?
Mūsų didžiausias pasiekimas, kad esame ES ir NATO. Nesitikiu, kad kas nors atsiprašys už visą šmeižtą ir kritiką dėl suskystintų dujų terminalo, kuris leidžia turėti kur kas laisvesnes rankas šiandien.
Labai norėčiau, kad nepamirštume pavardžių tų Lietuvos politikų, kurie likus kelioms valandoms iki Rusų siaubingos agresijos pradžios tvirtino, kad didesnis krašto apsaugos finansavimas – tai konservatorių eilinis istorijos priepuolis, o Putinas niekada nesiims drastiškų žingsnių. Klysta visi, tačiau iš klaidų gali mokytis tik tie, kurie jas pripažįsta.
Šlovė Ukrainai. Tegyvuoja herojai. Jau ne pirmą kartą Vakarų istorijoje LDK tautos gina Vakarų civilizaciją.