Vakar paskelbiau pokalbį su Vaiva Jankiene. Tikiuosi, kad antradienį ir vėl pavyks pasikalbėti apie jos patirtis atkuriant ambulatorijas prie Bučos. Labai įstrigo ne tik jos pasakojimas apie tai kaip ukrainietė, pasitraukus okupantams, svaigo nuo duonos kvapo. Taip, tai vyksta šiuo metu, valstybėje, kuri yra viena didžiausių maisto tiekėjų visam pasauliui.

Kitas akcentas – ukrainiečio žodžiai, kad mūsų tautos –tikri broliai. Prisipažįstu, nelabai tikėjau, kad emociniame lygmenyje bus rekonstruota LDK. Dar trūksta Baltarusijos išsilaisvinimo. Tai bus sunku, nes Mordoras įsigeria labai giliai.

Vaiva sakė, kad ukrainiečiai labai aktyviai aptarinėja Lietuvos akciją Bayraktarui įsigyti. Gera žinoti. KAM viceministras jau Turkijoje, pasirašė bendradarbiavimo gynybos klausimai sutartį. Tikiu, netrukus sužinosime ką pavyko išsiderėti už surinktus pinigus. Kaip jau esu sakęs, net ne esminis dalykas, ką mūsų padovanota ginkluotė sugebės nuveikti. Dovanojimo kultūra yra tai, kas saugo, puoselėja mūsų pačių žmogiškumą.

Kiek sutrikęs jaučiuosi dėl Lietuvos vyskupų konferencijos išplatintos pozicijos, taip pat susijusios su dovanojimu. Turiu galvoje siūlomus organų donorystę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus. Tai būdas gelbėti žmones, kuriam pritaria ir Bažnyčia. Tačiau šiandien, kiek suprantu, donorų gerokai trūksta, nes tam būtinai reikia „donoro kortelės“, o paskui vis vien reikalingas artimųjų sutikimas. Todėl subrendo siūlymas numatyti „numanomo sutikimo“ modelį, kai donoru gali tapti kiekvienas žmogus, kuris nėra išsakęs oficialaus prieštaravimo tam. Taip pat reikalingas ir artimųjų sutikimas. Buvau įsitikinęs, kad Vyskupų konferencija parems tokį projektą ir matysime gražų bendradarbiavimo pavyzdį. Tačiau pasigirdo perspėjimas, kad čia galimai judame „prekybos organais“ link. Na, jei nebūtų artimųjų nuomonė svarbi, dar galima būtų suprasti tokios baimės priežastį. Tikiu, kad diskusija dar nebaigta. Noriu priminti, kad, skirtingai nei mums bandė įteigti ateistinė propaganda, praktiškai per visą istoriją Bažnyčia buvo veržli novatorė. Šis veržlumas ir sukūrė Vakarų civilizaciją, tačiau jau kuris laikas kažkodėl jis išseko ir daug kam tapo panašus į „tramdomuosius marškinius“, kiekvienoje iniciatyvoje įžvelgiant beprotybę.

Sunku man suprasti ir visas baimes dėl Civilinių sąjungų įstatymo projekto. Net jei ir sutikčiau, kaip daug žmonių gąsdina, kad esą judama prie skirtumo tarp santuokos ir civilinės sąjungos naikinimo, tokioms baimėms įstatymo projektas nesuteikia jokio pagrindo. Deja, didžioji dauguma kritikų net nesivargina skaityti įstatymo projekto, bet tiražuoja tai, ką kažkur girdėjo.

Džiaugiuosi, kad bent šios savaitės renginiai, skirti LGBT bendruomenės teisių puoselėjimui, nebesulaukia tokios aršios reakcijos. Tai ženklas, noriu tikėti, kad Lietuva keičiasi ir tikrai ne žlugimo link.

Ar pamenate perspėjimus, kad žūsime kaip tauta jei asmens dokumentuose kas nors galės įrašyti savo pavardę originaliu pavidalu. Esą neliks lietuvių kalbos? Prieš pat sovietų okupaciją taip pat buvo nuogąstaujama, kad žlugsime jei bus įteisintos skyrybos. Tikrai nesakau, kad visi sprendimai tobulina valstybę. Man nėra artima progresyvizmo ideologija. Žmonijos kelionė – tai ėjimas į Amžinybę, – gerokai pavingiuojant, klumpant ir vėl keliantis. Tačiau esu įsitikinęs, kad dovanojimo kultūra, artimo meilė, kito žmogaus, kaip dovanos, priėmimas, pagarba orumui – tai krikščionybės sėklos, kurios skleidžiasi Vakarų kultūroje ir didžiausias pavojus joms – ne Kiti, bet neapykantos šalnos mūsų širdyse.

Vykdoma svarbi socialinių įmonių reforma. Turime daugiau dėmesio skirti įtraukiajam ugdymui, nes tikrovė ir teorija vis dar labai skiriasi. Sveikatos apsaugoje turime aiškiau pabrėžti, kad visa sistemos pertvarka turi tarnauti potencialaus paciento gerovei, o ne žmonės turi vis labiau adaptuotis prie sistemos. Žengiame labai svarbius žingsnius, stiprindami nacionalinį saugumą. Suprantu, kad situacija nėra paprasta ir teks išgyventi ekonominį sunkmetį. Karas yra beprotybė, kuri labai daug kainuoja visam pasauliui. Tačiau čia kaip operacija – geriau nepagailėti resursų kokybiškai operacijai, nei paskui kankintis, nes skausmo priežastis nebuvo deramai pašalinta.

Na, ir pasidžiaukime. Kažkada Lietuvos reklamai pasaulyje buvo leidžiama daugybė pinigų. Prisimenate, manau, reklaminę kampaniją „Drąsi Lietuva“. Neįtikinome. Dabar – be jokių reklamų – įtakingiausiose pasaulio žiniasklaidos priemonėse rašoma apie Lietuvos drąsą. Niekur nebetenka girdėti, kad Lietuva yra tarptautinės politikos statistė.

Todėl, kaip sakydavo mūsų partizanai: „Laikom frontą toliau“.