Esu įsitikinęs, kad didžiausi pavojai ateina ne iš išorės. Neneigiu, jog turime agresyvų kaimyną Rytuose, jog naujoji Vakarų biurokratija yra kankinama kristofobijos ir bando įtvirtinti naująjį ateizmą, pridengtą ideologija virtusios tolerancijos skraiste. Tačiau mane labiausiai neramina, kad mes tampame labai patogūs ir trokštame ne išlaisvinančio Kryžiaus kelio, bet kuo platesnės komforto zonos.
Gerai, jog šiandien tvirtai reaguojame, kai bandomos diegti darželinukus ar moksleivius kvailinančios programos, kai tyčiojamasi iš krikščionims brangių dalykų. Deja, itin pasyviai reaguojame į „nuodėmės struktūrų“ įsitvirtinimą politikoje, ekonomikoje, teisėje. Turiu galvoje karą prieš silpnuosius.
Gyvename jau seniai sveiko proto suvokimą pranokstančios socialinės nelygybės sąlygomis. Deja, šiandien neturime ne tik savojo Mykolo Krupavičiaus, bet ir mūsų laikų palaimintojo Jurgio Matulaičio.
Prieš kurį laiką teko kalbėtis su vienos Vakarų valstybės kunigu, kuris lankėsi Lietuvoje. Po kelių savaičių bendravimo su kunigais, katalikiškų organizacijų atstovais, kurių dauguma pasakojo apie sunkią materialinę paramą, klausinėjo apie paramos iš Vakarų galimybę, svečias padarė man netikėtą išvadą. Tiesa, kai jis plačiau išskleidė argumentus, turėjau su juo sutikti.
Pasak turtinguose Vakaruose gimusio ir užaugusio kunigo, jį kiek nustebino, kad Lietuvos kunigai gyvena geriau nei vidutinis Lietuvos pilietis ir, nepaisant to, yra įpratę skųstis sava situacija. Taip pat jį nustebino tai, jog dauguama Lietuvos katalikų kur kas mieliau bendrauja su elito atstovais nei su tais, kuriems labai reikia visokeriopos pagalbos. Esą vargšus mes Lietuvoje dažniausiai prisimename tada, kai gauname paramą kuriam nors projektui. Aišku, yra pasišventusių karitatyvinei tarnystei žmonių, tačiau dauguma parapijų pabrėžtinai orientuojasi į „patogiausias aveles“ ir labai menkai rūpinasi pamestomis drachmomis ar pasiklydusiomis avelėmis.
Labiausiai kunigą iš Vakarų nustebino daugumos jo sutiktų Lietuvos katalikų požiūris, jog esą nėra kaip pasirūpinti labiausiai vargstantiems, nes tam nėra pakankamai lėšų. Taip teigė tie, kurie gyvena komfortiškame būste, sočiai valgo ir turi visas socialines garantijas.
Mano galva, svečio vertinimas pernelyg kategoriškas. Turime mes ir tyliai besidarbuojančias savas motinas tereses ir kunigų, kurie ne tik padeda vargstantiems materialiai, bet ir gydo juos savo meile. Tačiau tiesa ir tai, kad mes, katalikai, pernelyg neišsiskiriame iš visos visuomenės nei savo dosnumu, nei prielankumu į bėdą patekusiems.
Gerai, jog nepamirštame ginti šeimos instituciją, bet net ši gynyba kiek veidmainiška, kol nemokome savo vaikų ir patys negyvename tiesa, jog solidarumas su vargstančiais – solidarumas su pačiu Jėzumi Kristumi.
Brazilas kardinolas Helderis Camara, kuris dar vadintas lūšnynų kardinolu, prieš beveik penkiasdešimt metų skundėsi: „Kai pamaitinu alkstantį, mane vadina šventuoju, kai klausiu apie priežastis, kodėl vargšai priversti alkti, mane apšaukia komunistu.“ Kai katalikai nustoja kelti socialinio teisingumo klausimus, jie paliekami komunistams, kurie paprastai siūlo žmogaus laisvę sužeidžiančius sprendimus.
Nei aš, nei jūs šiandien neturime tokios įtakos kaip Mykolas Krupavičius ar vyskupas Jurgis Matulaitis, tačiau tai tikrai nėra pasiteisinimas išbraukti socialinio teisingumo siekį iš mūsų kasdienės darbotvarkės. Jei kiekvienas iš mūsų padarytume tai, ką galime, gyventume tobuliausioje pasaulio visuomenėje. Jei kiekvienas garsiai pradėtume kelti klausimą apie tai, kaip sumažinti socialinę nelygybę, šio klausimo niekas nebegalėtų ignoruoti. Sutinku, kad tam tikra nelygybė yra natūrali, nes iš prigimties esame skirtingi ir siekiame įvairių tikslų. Tačiau ta nelygybė, kuri šiandien egzistuoja, jau tikrai nėra nei natūrali, nei teisėta.
Popiežius Pranciškus kviečia būti vargšų Bažnyčia, nes tik tada galime skelbti gydančią žinią nuo vartojimo pamišusiame pasaulyje. Nesiūlau recepto, bet, svarbiausia, neapgaudinėkime savęs, kad nieko negalime, jog žmogumi kitam galime būti tik pagal kokį nors projektą ar programą.