Nors daug kas jau svajoja apie ilgą savaitgalį ir Joninių laužus, savaitė turėtų būti nelengva ir net dramatiška.

Praktiškai visi Kremliaus kontroliuojami rusiški portalai keikia Lietuvą ir svaidosi grasinimais. Priežastis – bendrai su kitomis ES valstybėmis pradėtos įgyvendinti sankcijos Kaliningrado sričiai, apribotas į sankcijų sąrašą patenkančių prekių tranzitas per Lietuvą geležinkeliu.

Fiodorovas, Rusijos dūmos deputatas, dar neseniai raginęs panaikinti Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą, dabar jau svarsto, kad amerikiečiai nėra kvaili ir dėl Lietuvos radikalų nesivels į karą su Rusija. Tiesa, kariniai veiksmai kol kas dar nėra prioritetinis planas, Fiodorovas pirmiausia siūlo išbandyti totalią ekonominę blokadą ir yra įsitikinęs, kad ji padės pasiekti, kad dešimtys tūkstančių protestuotojų Lietuvoje išeis į gatves ir nuvers nepakenčiamą valdžią.

Galima suprasti, kad Rusija siunta dėl to, kad realiai vyksta Ukrainos eurointegracija, kad gavo stiprų niuksą nuo Kazachstano, kad Baltarusija vis imituoja, kad tuoj prisijungs prie „specialiosios operacijos“, todėl tulžį nukreipė prieš lenkus, kurie esą tuoj okupuos Vakarų Ukrainą, taip pat Lietuvą, kuri jau esą seniai skriaudžia Kaliningrado gyventojus, bet Rusija ilgą laiką kantriai kentėjo.

Noriu tikėti, kad Šeimų maršo sukatyvėjimas ir protesto akcija prie Seimo šią savaitę niekaip nėra susijusi su Kremliaus lūkesčiais. Įdomu, kad protestai Latvijoje ir Lietuvoje – tarsi klonai, o Estijoje politinę situaciją komplikuoti jau bandoma kiek kitokiais protestais.

Seimo opozicija po boikotų/atostogų (vadinkite, kaip norite), regis, grįžta į Seimo salę. Prezidentas dar pabandė įšokti į mediatoriaus batus, nors labai keistai atrodė jo rengtas susitikimas, likus kelioms valandoms iki Dialogo grupės posėdžio Seime. Net ir Prezidentui labai atlaidus ir nuosaikus Eugenijus Gentvilas griežtai sureagavo į Prezidento veiksmus kaip esą gerokai pavėlavusią iniciatyvą.

Opozicija grįžta su savuoju „Lietuvos gelbėjimo“ paketu, kuris, kiek suprantu, kainuotų milijardą eurų ir nukreiptas labiau į jų į reitingų didinimą, nei į infliacijos keliamų problemų sprendimą. Nepaisant visų aplinkybių, Ingrida Šimonytė dar prieš savaitę teigė, kad yra pasiryžusi visą likusią vasarą skirti intensyviam dialogui su opozicija, ieškant bendro sutarimo dėl kitų metų biudžeto. Tikiuosi, kad būtent šiuo raginimu ir bus pasinaudota. Kita vertus, dar ir šiandien nėra aišku, ar Seimo karbauskininkai rinksis plenarinius posėdžius ar protestavimą su maršistais.

Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad opozicijos veiksmai nepaveikė Seimo darbo. Nepaisant visų opozicijos viešų skundų, didžiausią krūvį turinčiuose komitetuose situacija tokia, jog viliamasi konstruktyvaus opozicijos ir pozicijos darbo ir valdančioji dauguma nebando įtvirtinti kiekybinės savo persvaros Deja, akivaizdžiai pamatėme, kad Teisės ir teisėtvarkos komiteto darbo blokavimas išbalansuoja ir plenarinius posėdžius, nes svarbiausi teisės aktų paketai toliau gali būti svarstomi tik po to, kai jie išanalizuojami šiame komitete. Spėju, kad po to kai sugebėjome pakoreguoti šio komiteto sudėtį ir opozicija suprato, kad valdantieji gali mobilizuotis ir priimti sprendimus nedalyvaujant opozicijai. Veikiausiai tai tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl Dialogo grupėje prasidėjo konstruktyvūs pokalbiai. Taip pat, kiek suprantu, opozicijoje esančios partijos atsakė sau, kad nori ruoštis Savivaldos rinkimams, o ne provokuoti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Ar tai reiškia, kad visi keturi šią savaitę suplanuoti Seimo plenariniai posėdžiai vyks sklandžiai ir nebebus demaršų komitetuose bei komisijose? Negalėčiau tvirtai to pasakyti. Kremliaus informacinis karas tikrai stiprės. Šiandien dar sunku prognozuoti kiek protestuotojų sugebės mobilizuoti maršistai, kokios taktikos laikysis Karbauskis, kuriam, akivaizdu, boikoto laikotarpis buvo tikras „aukso amžius“, kai jis ir vėl buvo įdomus žurnalistams.

Ryt vakare jau turėtų būti kiek aiškiau, kuria kryptimi vystosi įvykiai. Aš asmeniškai visiems linkiu „nuobodaus“ scenarijaus, kai paprasčiausiai Seimo posėdžiuose vyksta diskusijos, priimami sprendimai, vyksta komitetų darbas, o keliolika maršistų dūsauja ir bando susivokti, kur dingo jų menama galia.