Rytoj Sugiharos fonas įteiks Tolerancijos žmogaus apdovanojimus, bus įteikta ir Leonido Donskio premija. Labai džiaugiuosi, kad kasmet atrankos komisijai tenka rinktis ne iš vieno kandidato. Labai džiaugiuosi, kad pastebimi ir „mažutėliai“. Turiu galvoje sesę Viktoriją Voidogaitę, kuri kasdien įneša į pasaulį daugiau šviesos. Tikiuosi, kad neišpuiks, kaip populiarios knygos autorė. Knyga gera, bet man kur kas svarbiau, ką ji daro, stengdamasi rūpintis vaikų ugdymu: ir Vilniaus darželyje, ir Rukloje. Itin svarbus ir jos pavyzdys, kaip priimti kiekvieną žmogų ir džiaugtis skirtybėmis.
L. Donskio premija bus įteikta Rimantui Vanagui –
vertėjui. Simboliška, nes šiandien labai svarbu, jog sugebėtume statyti vertimo
tiltus.
Ne tik pasveikinti ir pasidžiaugti apdovanotaisiais
noriu. Neabejoju, kad rytoj išgirsime tradiciškai gilią ir kur kas geriau, nei
aš sugebu, situaciją apibūdinančią Ramūno Garbaravičiaus, Sugiharos fondo
vadovo, kalbą.
Rašau, nes puiki proga paklausti – ar Evangelijos žodžiai apie tai, jog pjūtis didelė, o darbininkų maža, netinka ir kovai prieš neapykantos ir smurto šešėlius Lietuvoje? Taip, prieš kelis sakinius sakiau, kad puiku, jog Tolerancijos žmogus renkamas iš kelių. Tačiau tikra bėda, kad ne iš šimtų ar tūkstančių.
Daug kartų teko girdėti sakant – et, būtų gyvas Leonidas Donskis ir viskas būtų kitaip… Patikėkit, ne kartą man biro skausmo ašaros dėl to, kad Leonido labai trūksta. Tai dar vienas atvejis, kai netinka frazė „nepakeičiamų nėra“.
Taip jau yra, kad Leonido svarbą daug kas išvydo tik tada, kai jo neliko. Taip yra ir dėl to, kad gyvas Tolerancijos žmogus yra nepatogus, o štai idėją galima uždaryti savo ideologiniame aptvare. Sutikau daug Leonido trūkumą jaučiančių žmonių, kurie buvo tvirtai įsitikinę, kad Leonidas absoliučiai būtų jų pusėje. Tačiau Leonido svarbiausia pamoka ir buvo pastanga statyti tiltus, o ne barikadas. Jis nebuvo labai ramus žmogus ir dažnai ginčijosi labai aistringai. Buvo žmonių, kuriems jis buvo apsisprendęs nepaduoti rankos. Neabejoju, kad, nepaisant mano sentimentų Leonidui, tikrai ne dėl visko sutartume ir smagiai pasiginčytume. Tačiau gera ginčytis su tuo, kuris girdi ir ieško tiesos, o ne jaučiasi ją privatizavęs. Gera ginčytis su kilniu žmogumi, kuris sugeba skirti žmogų ir jo pažiūras.
Taip, Leonidas buvo daugeliu aspektų unikalus ir talentingesnis už mus. Tačiau tai ir tapo tragedija, nes visi mes jam krovėme savo naštas ir žinojome, kad Leonidas yra „ledlaužis“. Net ir labai talentingas žmogus negali visko atlaikyti ant savo pečių. Ypatingai, kai yra toks jautrus, empatiškas ir skubantis save dovanoti.
Leonidas sugebėjo išbūti be pykčio, o man pikta, kai girdžiu tik tauškiant, jog „trūksta Donskio“, bet šių žodžių autoriai nė nebando bent kiek tęsti Leonido misiją ir panašėti į jį. Susidaro įspūdis, kad paprasčiausiai svajojama apie „Donskį gelbėtoją“, kuris su visais susitartų, šviesuomenę sutelktų, neapykantos diskursą ištirpdytų ir t.t.
Viktorija, Birutė, Ramūnas, Egidijus, Jolanta, Gintautas, Donatas, Paulius kiekvienas labai daug padaro savo srityse. Tiesą sakant, jei ne ištikimi bičiuliai, jei ne Jolantos artuma, ir Leonidas nebūtų tiek išsiskleidęs. Na, o šiandien mums labai trūksta drąsių, kilnių viešųjų intelektualų, kurie prisiimtų itin sunkią atsakomybės už viešąją erdvę misiją. Šis atsakomybės prisiėmimas nereiškia intelektualinio diktato ar vienišos lyderystės, tai veikiau aukštai iškeltos moralinės ir intelektualinės kartelės sugrąžinimas ir jos puoselėjimas, jaunų žmonių drąsinimas ir nepatogios tiesos sakymas. Tai paprasto dalyko priminimas, kad mūsų šiandien nereikia gelbėti. Tiesiog turime mokytis laisvai gyventi ir leisti gyventi kitiems.
Nemanau, kad šiandien Lietuvoje neturime potencialo, kuris savaip atlikto Leonido Donskio misiją… Na, galima būtų tęsti ir tęsti, bet veikiau šioje vietoje baigiu ir tegu šis įrašas nuskamba kaip provokacija.