Aktyvaus šeimų maršo dalyvio Mindaugo Puidoko žodžiai apie Lietuvos galimybę išstoti iš Europos Sąjungos yra nuosekli geopolitinės kontrrevoliucijos dalis. Tiesa, veikiausiai kol kas tai žvalgytuvės, analizuojant, kaip bus sureaguota į tokią idėją.

Nepamirškime, kad įvairios apklausos rodė, kad, bent iki pandemijos, Lietuva buvo viena proeuropietiškiausių ES valstybių. Čia net atvirai euroskeptiškos partijos tesurenka kelis nuošimčius balsų.

Kita vertus, bandymas mus sugrąžinti į „teisybės ir doros kelią“ – senas, kaip Nepriklausomybė. Buvo ekonominė blokada tikintis, kad „patys atgal paršliaušime“. Paskui sekė pastatų užėminėjimas ir žmonių aukos. Taip pat turėjome propagandinį sovietinės nostalgijos vajų. Na, o dabar jau kurį laiką vyksta neokomunistinio konservatizmo propaganda. Ji visai neblogai suveikė Vengrijoje, Lenkijoje. Jos vaisius matome praktiškai visose pokomunistinėse valstybėse.

Neokomunistinis konservatizmas turi mažai ką bendro su klasikiniu politiniu konservatizmu. Veikiau tai mišrainė, kurios pagrindiniai komponentai autoritarizmas ir manipuliavimas žmonių baimėmis, visa tai apipilta deklaratyvaus rūpesčio tautine tapatybe ir šeima padažu, o pateikiama neomarksistinėje „nusipelnėme gyventi geriau“ lėkštėje.

Idant tokia „mišrainė“ taptų patrauklesnė, vykdoma nuosekli antieuropietiška kampanija. Europa pateikiama ne kaip mūsų namai, bet kaip bendrabutis, kuriame komendantas vis labiau terorizuoja ir tvirkina gyventojus. Sinchroniškai vykdomas Lietuvos valstybės „demaskavimas“: formuojasi „antisisteminis aljansas“, kuriame sulipdoma visų sričių „antivakseriai“, t.y. žmonės, kurie kurpia sąmokslo teorijas, ragina nepasitikėti racionaliais argumentais, plėtoja „melagienų industriją“. Beje, pastaroji veiksmingai išnaudoja autoreferencijos techniką: išgalvojamas faktas (pavyzdžiui, masiškai atiminėja vaikus), tada prasideda riksmai, kad sistema bando slėpti nepatogius faktus. Tada kas nors pateikia susirūpinusį komentarą teigdamas, kad „visi juk puikiai žinome, kaip yra“.

Tiesą sakant, labiausiai šioje situacijoje glumina, kad aktyviausiais šeimos gynėjais tampa žmonės, kurie patys gyvena visai kitaip, nei tas gyvenimo būdas, kurį aistringai gina. Jei sugebėtume stabtelti ir susimąstyti, turėtų sukelti abejonių ir tai, kad visos blogybės, apie kurias kalba „vertybių gynėjai“, ateina iš Vakarų, o Rusijoje, nors ir esama blogybių ir perlenkimų, tačiau šeima ir religija gerbiama, kuriamos veiksmingos vakcinos, kurios geranoriškai siūlomos kitiems.

Liberalizmas, Europa, žmogaus teisės, tolerancija pateikiami, kaip įrankiai, kuriais Sorošas (kuris vaizduojamas, kaip Saurono ir Voldemorto hibridas) bando valdyti viso pasaulio žmones. Kam jam to reikia? Nes jis blogietis. Laimei, jam duoda atkirtį Vladimiras Putinas ir visi jo avatarai.

Pateikiau labai supaprastintą, suprimityvintą schemą. Tikrovėje ji veikia kur kas subtiliau, yra gerai nugrimuota ir, net neabejoju, į ją gerai investuojama. Kitas dalykas – ji, tarsi virusas, sugeba mutuoti, ieškodama silpniausių imuniteto vietų. Jei Bažnyčios hierarchus tikrai sunku „nupirkti“ sovietine nostalgija, tai pasiūlomas Kryžiaus žygis už šeimą, kuris palaipsniui perauga į kovą prieš Europą. Planas gudrus, nes visiems mums svarbu šeima ir labai lengva susigundyti skambiais lozungais, nepastebint, kad jie išaugo ne krikščionybės, bet Dugino ar kito Kremliaus ideologo darbuose.

Regis, prieš savaitę M. Puidokas dalinosi įrašu su nuotrauka, kurioje jis kartu su Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu. Parlamentaras esą norėjo padėkoti arkivyskupui už tai, kad šis gina šeimą. Dar ne taip seniai M. Puidokas rūpinosi ir Sirijaus sektos įsikurdinimu Lietuvoje. Kuriuo atveju jis nuoširdesnis? Ne tiek svarbu – antieuropietiškam aljansui visos religijos tėra tik įrankiai.

Vargu ar šis mano įrašas privers suabejoti savo veikla tuos, kurie nuoširdžiai tiki dalyvaujantys šventame Kryžiaus žygyje už vertybes. Tačiau M. Puidoko pareiškimas nėra atsitiktinumas – tai, kaip minėjau, žvalgytuvės. Jei nekils stiprios kritikos bangos, neabejoju – sulauksime kitų žingsnių. Pavyzdžiui, referendumo, ar mums nėra labiau priimtina būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų? (Tai iš esmės reikštų Kremliaus vasalo situaciją.)