Istorija įkvepia drąsos, moko kantrybės ir ugdo nuolankumą.

Imperijos praktiškai akimirksniu subyra į šipulius. Kai tik žmonės įtiki, kad yra Fortūnos numylėtiniai, atskrenda Juodoji gulbė ir tenka viską pradėti iš naujo.

Daugiausiai pasiekia kantrieji ir dar naivuoliai, kurie paprasčiausiai pabando tai kas, regis, neįmanoma.

Istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos, nors labai norisi pasvajoti apie praeityje glūdėjusias galimybes. Nelabai teisinga vertinti mūsų protėvių pasirinkimus remiantis tuo, ką dabar žinome ar manome žinomą. Kitas dalykas – absurdiška į žmonijos istoriją žvelgti kaip į lenktynes ir ją vertinti pagal tai, kiek esą priartėjome prie įsivaizduojamo tikslo. Pati istorija moko, kad labai dažnai tai, kas atrodė akivaizdi nesėkmė, tapo derlinga trąša ateities darbams, o tai, kas buvo vertinama kaip triumfas, apakino ir tapo prakeiksmu.

Praeitis, dabartis ir ateitis negali būti viena nuo kitos atskirtos. Niekada nesame laisvi nuo istorijos, nors sutinku, kad būna laikotarpių, kai „apsinuodijimas istorija“ trukdo gyventi toliau. Mes negalime pakeisti praeities, tačiau galime ją pasitelkti kaip vėją savo svajonių burėms. Tiesa, ji gali virsti labirintu, iš kurio neturime drąsos išeiti.

Kas mums Vasario 16-oji šiandien? Viena vertus, patvirtinimas, kad valia gali būti stipresnė už aplinkybes. Nebuvo jokių racionalių prielaidų Nepriklausomos Lietuvos valstybės gimimui iš po Rusijos imperijos griuvėsių. Tam reikėjo ne tik Žodžio – Deklaracijos, bet ir labai sunkaus ir atkaklaus darbo. Tarpukario Lietuva buvo trapi, bet svajojanti. Geopolitiškai priklausoma, tačiau besimokanti eiti savo kojomis.

Krizės ir iššūkiai sutelkia, tačiau pokyčių variklis yra kūrybinga mažuma, kuri imasi atsakomybės, sugeba tapti valstybininkais. Visada buvo ir bus tų, kuriems paprasčiau dejuoti ir piktintis nei kurti ir stengtis išskleisti savo talentus. Išorinis priešas pavojingas, tačiau daugiausiai žalos padaro vidiniai demonai, kurie gundo pamesti iš akių svarbiausią tikslą, visą energiją nukreipia į menkaverčius ginčus, išsiurbia valią laisvės nuotykiams.

Kovo (atkurtoji) Lietuva amžiumi jau pranoko Vasario Lietuvą. Tiesą sakant, turime šansą įsitikinti, kaip galėjo būti, jei nebūtų įvykęs Miuncheno susitarimas, nebūtų Ribentropo – Molotovo suokalbio, jei būtume galėję civilizacijų susidūrime būti Vakarų pusėje.

Esame stiprūs, kokie dar nebuvome nuo šlovingų LDK istorijos puslapių. Turime šansą būti ne Europos pakraščiu, o galinga Liublino trikampio kraštine. Turime šansą būti ne stebėtojais, o naujo civilizacijos puslapio, pabudusios ir stiprėjančios Europos dalyviais.

Aišku, nevalia pamiršti, kad istorijos vėjai permainingi ir niekada negalima per anksti nustoti kovoti, nevalia apsvaigti nuo triumfo. Tačiau esame teisingame kelyje ir mūsų laukia ypatingas kelionės etapas. Ukrainos sugrįžimas į Europos tautų šeimą, detoksikacija nuo Rusijos įtakos nuodų, klimato kaitos ir rūpesčio gyvenimo kokybe, kuri negali būti matuojama vien materialiniu turėjimu, iššūkiai gali padėti atsiskleisti Vakarų civilizacijai naujomis spalvomis.

Kažkada, pasibaigus Šaltajam karui, Francis Fukuyama tvirtino, kad gyvename istorijos pabaigos laikais. Tai buvo „beveik“ tiesa. Tačiau tas „beveik“ mus labiausiai ir klaidino. Istorija tikrai nesibaigė ir Vakarų civilizacija nėra pasmerkta nuoboduliui ir savigraužai. Turime naujus iššūkius, – ne menkesnius nei po Pirmojo ar po Antrojo pasaulinių karų. Ir dabarties Lietuva, nors labai daug ko turi pasimokyti iš praeities, turi šansą prisiimti kur kas didesnę misiją, nei Vasario Deklaracijos signatarai drįso svajoti.