Dėkoju LR Seimo Etikos ir procedūrų komisijai už galimybę išdėstyti savo poziciją dėl gauto Stačiatikių arkivyskupijos (toliau – SA), priklausančios Maskvos patriarchatui, skundo.

Pripažįstu, sprendimas imtis šio skundo tyrimo mane nustebino, nes bent kiek įsigilinus į skundą, akivaizdu, kad SA Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą valstybės ir religijos atskirumo principą (būtent tokią interpretaciją yra paskelbęs Konstitucinis teismas) traktuoja kaip imunitetą nuo kritikos ir kartu galimybę diktuoti kitiems ir net nurodinėti politikams ar valstybės institucijoms, kokius sprendimus dera priimti, kokias nuomones turėti.

Atkreipiu dėmesį, kad SA per pastarąjį pusmetį ne tik kovoja su kritišką požiūrį Rusijos karo Ukrainoje atžvilgiu turinčiais Lietuvos ortodoksais (stačiatikiais), bet ir yra paskelbusi viešus protestus apie tai, kad LR Premjerė Ingrida Šimonytė ar Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas elgiasi kitaip nei SA norėtų.

SA viešai išsakė pageidavimą, kad politikai ar valstybės tarnautojai nebendrautų su tais asmenimis, kurie neatitinka SA įsitikinimų. Tikėtina, kad Rusijoje, kur Maskvos patriarchatas yra iš esmės tapęs sudėtine valstybės aparato dalimi, tokie reikalavimai atrodo natūralūs, tačiau Lietuvoje jie skamba, švelniai sakant, keistai.

Nežinau, kas patarė ir surašė skundą, kuriame raginama imtis mano veiksmų ir minčių tyrimo, tačiau jis yra tokio pat lygmens, jei, pavyzdžiui, Seimo Žmogaus teisių komitetas pareikalautų, jog SA pakeistų liturgijos eigą, nes pastaroji neatitinka komiteto narių įsitikinimų.

Kita vertus, sprendimas pradėti tyrimą gali būti net ir pozityvus dalykas, nes suteikia galimybę apmąstyti neeilinę situaciją, kai Lietuvoje veikia ir tradicinės religinės bendrijos teisėmis yra apsigaubusi institucija, kurios vadovas, t.y. asmuo, kuris gali priimti svarbiausius sprendimus, yra valstybėje, kuri pripažino Lietuvą nedraugiška šalimi, ir kuriam, dėl jo pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu, Lietuva yra paskelbusi sankcijas.

Skundo turinio komentaras

Kelis kartus įdėmiai perskaičiau tai, kas surašyta SA skunde. Tikrai galiu sutikti su konstatuojančia dalimi, kai SA įvardija, jog Lietuvoje religinės bendrijos, nepaisant to, kad egzistuoja svarbus religijos laisvės ir valstybės bei religijos atskirumo principas, turi gerbti ir laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Taip pat suprantu, kad ir man, kaip Seimo nariui, galioja visos LR Konstitucijoje numatytos teisės ir pareigos.

Toliau skunde prasideda dalykai, kurie stebina ir skatina kritiškai reaguoti.

Jei teksto analizės įgūdžiai neapgauna, tai tam tikrų vietų tekste paryškinimas yra skundo autoriaus noras tas vietas akcentuoti ir vertinti kaip ginčytinas ar net skandalingas.

Pabandžiau išskirti savo viešai išsakytus teiginius, kuriuos SA vertina kaip neobjektyvius ar net šmeižikiškus.

I. Maskvos patriarchatas yra tapęs nusikalstama organizacija, o patriarchas Kirilas, kuris veikiau pataikauja Putinui nei seka Kristumi, kartu su savo bosu grimzta į pragarą.

II. SA yra sudėtinė Maskvos patriarchato dalis ir pastarojo pozicija turi aiškų poveikį SA. Visos kalbos apie SA autonomijos siekį, bent kol kas, tėra migla, nes nėra aišku, kiek reali tai galėtų būti autonomija, taip pat jos suteikimas priklauso išskirtinai nuo Maskvos patriarchato atstovų malonės.

III. Nors formaliai Maskvos patriarchate sprendimus priima Šventasis Sinodas, bet tikrovėje jis tik patvirtina patriarcho Kirilo siūlymus.

IV. SA pretenzija, kad Lietuva yra kanoninė Maskvos patriarchato teritorija yra niekinis, žvelgiant iš Lietuvos teisinės sistemos pozicijų. Tokia pretenzija gali būti vertinama kaip pavojinga, nes gali suteikti pretekstą Rusijai „apginti savus“.

V. Sankcijos Maskvos patriarchui Kirilui yra labai teisingas sprendimas ir man nepriimtini Vengrijos premjero Viktoro Orbano bandymai jas blokuoti.

VI. Apgailestauju, bet tenka konstatuoti, kad Rusijos ortodoksų (stačiatikių) bažnyčia vis labiau virsta sekta.

VII. Konstantinopolio patriarchatui priklausančios ortodoksų bendruomenės atsiradimas Lietuvoje būtų svarbus, vertinant iš religijos laisvės puoselėjimo pozicijos.

Šiuos septynis teiginius prasminga būtų surūšiuoti, nes dalis jų paprasčiausiai performuluoja prieš buvusius. Todėl, atsakysiu trimis blokais: I-V-VI; II-III-IV, VII.

I-V-VI

Pradėti tenka nuo teiginio, kurį vėl ir vėl kartočiau, jog šiandien vyksta kraupus karas Ukrainoje ir visos kalbos apie tai, kad tai „nevienareikšmiška“, jog situacija esą turi daug briaunų, yra apgailėtinos. Veidmainiška yra teigti, kad mes prieštaraujame karui, bet tuo pačiu ramia sąžine priklausome religinei bendrijai, kurios lyderis laimina karo iniciatorių ir tvirtina, kad rusų kariai privalo atlikti šventą pareigą, Ukrainoje gina pamatines vertybes.

Labiausiai SA papiktino mano vertinimas, kad Maskvos patriarchatas yra tapęs nusikalstama organizacija, nes patriarchas Kirilas, kartu su Putinu, grimzta į pragarą. Tokį pat pasipiktinimą sukelia ir mano tvirtinimas, kad patriarchas Kirilas šiandien seka paskui Putiną, o ne Kristų, o pats Kristus, jei apsireikštų šiandien, būtų nubaustas už „neteisingas“ pažiūras ir palaiminimą taikdariams.

Viena vertus, sutinku, kad tik Dievas gali tvirtai pasakyti, kas kur keliauja ar grimzta. Tačiau tai, ką „išvaduotojai“ darė ir daro Ukrainoje (Būča, Irpenė, Iziumas ir t.t.) negalima vadinti kitaip, nei pragariškos neapykantos liepsnos pliūpsniais. Nė karto neteko girdėti, kad patriarchas Kirilas būtų pasmerkęs šiuos nusikaltimus. Veikiau galima atrasti daug pamokslų, kuriuose ryškėja idėja, kad „šventoji Rusija“ kovoja su sugedusiu pasauliu, o viskas, kas vyksta Ukrainoje, esą tėra „tarp brolių kilę nesutarimai“. Rusai, aišku, suvokiami kaip „vyresnieji broliai“, galintys aiškinti kitiems kaip gyventi.

Kaip katalikas, pritariu popiežiaus Pranciškaus kritikai, kurią jis išsakė patriarchui Kirilui, jog jam nedera būti Putino liokajumi. Suprantu, kad nemalonu tai girdėti, tačiau esu įsitikinęs, kad mes turime viešai sakyti tiesą, net jei ji ir labai būtų nepatogi.

Aš tvirtai įsitikinęs, kad Maskvos patriarchatas užėmė nusikalstamą poziciją karo Ukrainoje atžvilgiu, todėl labai pritariau, kai patriarchui Kirilui buvo įvestos sankcijos. Dar daugiau, pritarčiau ir tam, kad jis būtų teisiamas Hagos tribunole. Nes pritarimas žudymui ir baisybėms negali būti dangstomas religinių įsitikinimų autonomija.

Taip jau nutiko, kad esu susipažinęs su įvairiais ortodoksų krikščionių mąstytojais, vienu metu gilinausi ir į ortodoksišką liturgiją. Mano įsitikinimu, Rytų krikščionybė išsaugojo labai vertingus Eucharistijos šventimo elementus, kurie Vakarų krikščionybės atstovams ilgainiui pasirodė pertekliniai. Vienas iš man autoritetingiausių teologų yra ortodoksas Metropolitas Antonijus. Nuoširdžiai linkiu ir SA atstovams dar kartą perskaityti jo raštus, įsiklausyti į išlikusius pokalbius. Čia niekas negalės atrasti nei patriarchui Kirilui būdingo aršumo, ar vienos tautos išaukštinimo. Tiesa, verta pabrėžti, kad sankcijos patriarchui Kirilui pritaikytos ne už jo religinę veiklą, bet už politinę poziciją.

SA piktinasi, jog aš domiuosi, analizuoju, kas vyksta šios bendrijos viduje. Taip pat viešai išsakau savo vertinimus apie vidinius ginčus SA.

Vidiniais ginčais, kiek suprantu, vadinamas kelių mano gerbiamų kunigų pašalinimas iš SA. Formaliai jie pašalinti nes esą kėlė sumaištį ir nepakluso teisėtiems SA sprendimams. Gilinausi į situaciją, nes man, kaip LR Seimo Žmogaus teisių komiteto nariui, taip pat darbo grupės, skirtos tobulinti LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą vadovui, svarbu kaip Lietuvoje saugoma religijos laisvė. Beje, dera pabrėžti, kad esu religijos studijų magistras, esu dėstęs kursą apie valstybės ir religijos santykius Vilniaus universitete, trejus metus dirbau Teisingumo ministerijoje Registrų skyriuje ir buvau atsakingas už valstybės ir tradicinių religinių bendrijų santykius. Įvardiju tai, norėdamas paaiškinti, kodėl turiu pagrindą sakyti, jog nemažai nusimanau religinėse temose.

Domiuosi situacija ne tik SA, bet ir visose Lietuvos religinėse bendrijose ar bendruomenėse, kiek tik pavyksta gauti informacijos. Skirtingai nei mano SA, tai niekaip nepažeidžia religijos ir valstybės atskirumo principo. Jis būtų pažeistas, jei aš, kaip politikas, pradėčiau reikalauti, kad religinės bendrijos savo vidaus reikalus tvarkytų ir sprendimus priimtų pagal mano valią. Dabar gi paprasčiausiai išsakau savo vertinimus, kurie gali nepatikti, tačiau, mano įsitikinimu, būtų kur kas prasmingiau, jei SA geranoriškai apmąstytų kritiką, o ne kovotų su kritikais.

Noriu atkreipti dėmesį į kelis nerimą keliančius dalykus. Viena vertus, informacija, kurią pavyko surinkti ir išanalizuoti, leidžia teigti, kad metropolitas Inokentijus tėra tik formalus lyderis, o visas įtakos gijas perėmė vyskupas Amvrosijus, kuris įvardijamas kaip Inokentijaus įpėdinis. Yra pagrindo nerimauti, kad Inokentijaus, kuris seniau atliko taikytojo ir telkiančio lyderio vaidmenį, pozicija keitėsi dėl to, kad jo socialinės garantijos ir gyvenimo, palikus vyskupo pareigas, komfortas tiesiogiai priklauso nuo patriarcho Kirilo sprendimo.

Kita vertus, bent kelis kartus pastaruoju metu viešumoje pasirodė SA tvirtinimai, kad Lietuva esą yra kanoninė Maskvos patriarchato teritorija ir todėl čia negali veikti jokia kita ortodoksų bendrija, negavusi Maskvos patriarchato leidimo. Tokie pareiškimai, mano įsitikinimu, pavojingi, atsižvelgiant į tai, kad Rusija laiko Lietuvą nedraugiška valstybe ir ne kartą grasino karine invazija. Šiame kontekste bet kokios kalbos apie „kanoninę teritoriją“ skamba kaip dar vienas galimos intervencijos pateisinimas. Dar keisčiau, kai SA pradeda reikalauti, kad į „kanoninės teritorijos“ pretenziją turėtų atsižvelgti politikai ir net Vyriausybė. Reikalauti galima net ir pačių kvailiausių dalykų, tačiau, pripažinkime, beprotiška tikėtis, kad pasaulietinėje valstybėje SA gali diktuoti kam nors, už savo bendrijos ribų, savo sąlygas.

Tiems mano įrašų skaitytojams, kurie nėra susipažinę su religijos sociologijos disciplina, gali kilti klausimas, kodėl Maskvos patriarchatą vadinu „sekta“. Noriu atkreipti dėmesį, kad religijos sociologijoje yra įsitvirtinęs trinaris religinių institucijų skirstymas: bažnyčia, denominacija ir sekta. Bažnyčia orientuojasi į visuotinumą, priima vidinę įvairovę ir santykinai palankiai vertina pasaulį už jos ribų, o sektai svarbiausia pozicijos homogeniškumas ir jai būdinga į pasaulį už jos ribų žvelgti kaip į pavojų.

Tikrai nevarginsiu Komisijos narių teologine diskusija, kurioje, mano įsitikinimu, nebūtų sunku pateikti daug argumentų, kad patriarchas Kirilas Vakarų pasaulį vertina kaip pavojų ir priešą, taip pat ragina „apsivalyti“ nuo išdavikų ir mažatikių. Todėl tikrai galima sakyti, kad Maskvos patriarchatas įgauna vis daugiau sektai būdingų bruožų. Mane asmeniškai tai liūdina, nes labai vertinu Rytų krikščionybės tradiciją ir neprarandu vilties, kad tęsis vaisingas ekumeninis procesas tarp Rytų 4 ir Vakarų Bažnyčių. Šiandien ekumeninio dialogo perspektyvą matau tik žvelgdamas į Konstantinopolio, bet ne Maskvos patriarchą.

II-III

Trikdantis yra SA pasipiktinimas, jog esą negalima tapatinti SA ir Maskvos patriarchato. Šis pasipiktinimas analogiškas tam, jei aš, priklausydamas TS-LKD frakcijai Seime, būdamas TS-LKD narys, piktinčiausi, kad esu tapatinamas su šios partijos sprendimais. Tikiu, kad kiekvienoje bendruomenėje, ar ji būtų religinė, ar politinė, yra vidinė įvairovė, tačiau egzistuoja ir tam tikra kolektyvinė tapatybė bei sprendimų priėmimo tvarka. Pavyzdžiui metropolitas Inokentijus jaučia turintis teisę pašalinti, jo įsitikinimu, netinkančius bendrijai asmenis, net ir užėmusius aukštas pareigas. Metropolitas yra skiriamas Maskvos patriarcho. Taip pat ir galimybės turėti autonomiją vyskupas Amvrosijus važiavo prašyti pas Maskvos patriarchą ir būtent pastarasis nusprendė sudaryti komisiją. Beje, konfliktas SA, kuris baigėsi kelių kunigų pašalinimu, taip pat prasidėjo nuo klausimo, ar ir prasidėjus karui su Ukraina ir patriarchui Kirilui vienareikšmiškai palaikant Putino agresiją, per liturgiją su dėkingumu ir pamaldumu bus minimas patriarcho vardas?

Idant neatrodytų, kad aš nerimtai atsakinėju, noriu atkreipti dėmesį į kelis faktus. Pagal Rusios Stačiatikių Bažnyčios vidinį statutą, kurį galima atrasti oficialiame Maskvos patriarchato puslapyje www.patriarchia.ru, aiškiai rašoma: „vyskupijos vyskupas [ordinaras] yra įgaliotasis Rusios Ortodoksų Bažnyčios atstovas atitinkamoms valstybės ir vietos valdžios institucijoms klausimais, susijusiais su vyskupijos veikla“ (XVI, 17). Be to, „vyskupijos vyskupas [ordinaras] privalo pateikti Maskvos ir visos Rusios patriarchui nustatytos formos metinę ataskaitą apie religinę, administracinę, finansinę ir ekonominę vyskupijos būklę bei savo veiklą“ (XVI, 16).

Vyskupijos vyskupą renka Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šventasis Sinodas, dekretą pasirašo Maskvos ir visos Rusijos patriarchas (XVI, 7), vyskupijai galioja Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas (XVI, 4). Visose Rusios Ortodoksų Bažnyčios šventovėse Maskvos patriarchas pamaldų metu minimas kaip „Mūsų Tėvas ir Didysis Ponas Švenčiausiasis [vardas], Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“ («О Великом Господине и Отце нашем (имя), Святейшем Патриархе Московском и всея Руси») (IV,3). Taigi, patriarchas turi ne tik administracinę galią, bet ir religinį autoritetą.

Dar galima paminėti, kad sprendimą atimti tarnystę iš penkių buvusių Vilniaus vyskupijos dvasininkų, remiantis Bažnytinio teismo reglamentu, turėjo patvirtinti būtent Maskvos patriarchas. Tai taip pat parodo, jog SA yra integrali Maskvos patriarchato dalis.

Aš asmeniškai skeptiškai vertinu autonomijos prašymą, kurį SA pateikė Maskvos patriarchui. Man tokia „autonomija“ primena gudrybę, nes šalia kartojama, kad tik Maskvos patriarchatas gali teisėtai veikti Lietuvos teritorijoje. Esu atkreipęs dėmesį, kad komisijoje, kuri turėtų nuspręsti, koks bus SA statusas, nėra nė vieno Lietuvos atstovo. Taip pat pasitikiu nuo Maskvos patriarcho nukentėjusio autoritetingo teologo ir kanonisto Kurajevo analize. Jis reikalavo reformų Maskvos patriarchato sprendimų priėmimo sistemoje, nes dabar Sinodas tik patvirtina tai, ko Patriarchas pageidauja. Sutinku, kad SA gali turėti kitą nuomonę. Tačiau man asmeniškai Kurajevo, kuris yra parašęs keliolika vertingų knygų apie ortodoksų teologiją ir institucinės Bažnyčios problemas autoritetas yra svaresnis.

VII

Kaip žmogus, kuriam rūpi religijos laisvės principas, jaučiu pareigą, kiek sugebu ir turiu kompetencijos, padėti Lietuvoje stiprėti tai ortodoksų tradicijai, kuri susijusi su Konstantinopolio patriarchatu. Manau, kad tokia „sveika konkurencija“ būtų naudinga ir SA. Konstantinopolio patriarchatui priklausančios ortodoksų bendruomenės Lietuvoje susiformavimas leistų užtikrinti teisę išpažinti savo religiją tiems asmenims, kurie buvo priversti palikti SA, taip pat krikščionims ortodoksams, dėl karo atvykusiems iš Ukrainos ir jaučiantiems nuoskaudą viskam, kas susiję su Maskvoje esančiomis struktūromis.

Taip pat Konstantinopolio patriarchato sugrįžimas į Lietuvą tikrai praturtintų Rytų krikščionybės tradiciją. Ji Lietuvos istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį ir, beje, ilgą laiką buvo siejama su Konstantinopoliu, o ne Maskva. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą (turiu galvoje įvykius, kai buvo užgrobta dalis Ukrainos teritorijos 2014 m.), būtent Maskvos patriarchatas praėjo veiksmus, nukreiptus prieš Konstantinopolio patriarchą. Buvusią vienybę suardė patriarcho Kirilo rūpestis politiniais Putino interesais, kuris buvo didesnis nei siekis išlaikyti vienybę Rytų krikščionių bažnyčiose.

Neabejoju, kad po to, kai Putinas ir Rusija patirs triuškinantį pralaimėjimą Ukrainoje, Maskvos patriarchatui teks labai sudėtingi iššūkiai, nes nebeliks politinės atramos, o daug žmonių Rusijoje bus nusivylę patriarcho veiksmais. Taip pat ir Lietuvoje vis tenka girdėti nepasitenkinimą, jog SA tampriai susijusi su Maskvos patriarchatu ir galimai jo veikiama. Nors SA viešai atsiribojo nuo karo, tačiau neatrasime aiškaus ir viešo patriarcho Kirilo pozicijos atmetimo. Nors aš pats manau, kad pastaruoju metu SA priėmė sprendimus, kurie labai ją nusilpnino, (vien jau dėl to, kad buvo išmesti dvasininkai, kurie, mano įsitikinimu, buvo SA „stuburas“), tačiau nepritariu politiniams sprendimams, kurie galėtų būti vertinamai kaip intervencija į SA veiklą. Kita vertus, kiekvienas žmogus Lietuvoje turi teisę laisvai išpažinti savo religinius įsitikinimus, todėl svarbu, jog Lietuvoje gyvuotų įvairios ortodoksų religinės bendruomenės. SA tikrai negali pretenduoti į Rytų krikščionybės privatizavimą ar monopolį šioje srityje.

Taigi, Konstantinopolio patriarchui pavaldžios ortodoksų bendruomenės atsiradimas Lietuvoje ne tik užtikrintų dalies gyventojų religinę laisvę, bet ir praturtintų Rytų krikščionybės tradiciją, kuri dėl istorinių aplinkybių buvo nuskurdinta ir padėtas lygybės ženklas tarp ortodoksų tikėjimo ir Maskvos patriarchato.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Žinau, kad metropolitas Inokentijus nemoka lietuvių kalbos. Manęs neapleidžia abejonė, kad tai, kassurašyta skunde jo vardu, yra surašyta ne jo ir galbūt ne viskam jis pats pritaria. Būtų apmaudu, jei toks išmintingas žmogus galvotų, jog Lietuvoje Stačiatikių arkivyskupija gali kelti reikalavimus, kurie Rusijoje, kur religija susiliejusi su valstybe, jie būtų savaime suprantamas dalykas.

Jei Komisijos nariai pageidauja, galime posėdžio metu surengti teologinę diskusiją, nes remiantis vien teisine kalba neįmanoma atsakyti į klausimą – ką reiškia būti krikščionimi ir kodėl esu įsitikinęs, kad patriarchas Kirilas seka ne Kristumi, bet pataikauja Putinui? Nesu tikras, ar tai atitinka Jūsų Komisijos tikslus.

Beje, gavau ne vieną patarimą griežtai reaguoti į tai, kad religinės bendrijos atstovai bando daryti spaudimą Seimo nariui, kuriam Konstitucija garantuoja teisę laisvai išsakyti kritines mintis. Nemanau, kad SA skundas yra reali poveikio darymo priemonė. Kiekvienai religinei bendrijai sunku išgyventi kritinius laikotarpius ir sunku pripažinti, kad būtini pokyčiai, nes pernelyg buvo sureikšminti dalykai, kurie nėra tiesiogiai susiję su ištikimybe Kristaus mokymui.