Turiu atsiprašyti Ramūno Karbauskio, nes jau ilgą laiką tvirtinau, kad jis yra praradęs humoro ir saviironijos jausmą ir tik viską aplink bando griauti. Po to, kai jis pareiškė, jog Ingrida Šimonytė be abejo pavydi jo vadovaujamos šešėlinės Vyriausybės, supratu, kad viskas su jo humoro jausmu gerai. Tik dažniausiai jis juokauja keista intonacija ir mes nesuprantame, jog pats iš savęs jis šaiposi.

Kiek prasčiau su humoro jausmu visiems tiems, kuriems rimtai rūpi: susipyko Skvernelis su Karbauskiu ar nesusipyko? Vis dar galvojate, kad yra „gerasis“ ir „blogasis“ žaliavalstiečiai? Mano galva, jei žmonės tiek laiko kartu darbavosi, jie neišvengiamai supanašėjo.

Visai nesinori atsiprašyti tų, kurie rašo laiškus man, kaip Seimo nariui, piktindamiesi karantinu, kuris sukelia daug kasdienių nepatogumų. Visa tai man primena pasakojimą iš Meksikos, kai ten kilo zapatistų revoliucija. Jie stengėsi, kad nebūtų liejamas kraujas, tačiau revoliucija vis tiek sukelia sumaištį. Pasakojama, kad viena turistė pradėjo garsiai piktintis, kad sutriko autobusų tvarkaraštis ir ji negali aplankyti visų suplanuotų vietų. Vienas iš zapatistų atsiprašė: „Ponia, atleiskit, bet pas mus revoliucija.“

Galiu ir tiems, kurie piktinasi karantinu, atsakyti – atsiprašau, bet pasaulį ištiko pandemija, kuri jau nusinešė daugybę gyvybių, sujaukė praktiškai kiekvieno žmogaus planus.

Aišku, visada buvo ir bus tokių, kurie mano, jog pandemija tėra žaidimas, kuris nusibodo –virusas plika akimi juk nematomas. Pasidomėkite valstybių, kuriose ne tik karantinas, bet ir komendanto valanda, patirtimi. Taip, ten irgi yra vietinių verygų, kurie sako, kad per daug atsargumo priemonių. Pasakykite tai mamai, kurios sūnus mirė nuo koronaviruso, nors nebuvo vadinamojoje rizikos grupėje, ar žmonėms, netekusiems brangiausių artimųjų…

Grįžtant prie analogijos su užminuotu lauku: yra pasakojimų apie žmones, kuriems pavyko pereiti jį ir jie sugebėjo neužlipti ant jokios minos. Tačiau daugeliui tai nepavyksta. Tai gal geriau aptverkime tą lauką ir tegu pamažu išminuotojai jį nukenksmina, o ne skųskimės, kad mums neleidžia ant jo žaisti futbolą?

Suprantu, kad kantrybė beveik išsekusi, daug nerimo ir neapibrėžtumo. Tačiau pasidžiaukime bent tuo, kad, palyginus su ta situacija, kurią turėjome lapkričio mėnesį, esame labai toli pasistūmėję į priekį. Tuomet gyvenome degančiame name, o dabar jau valome nuo ugnies nukentėjusias namo dalis ir tikriname, ar nėra čia kokių sudegusių cheminių medžiagų, kenkiančių sveikatai.

Na, o pirmadienį prasideda dar viena darbo savaitė, t.y. galimybė padaryti pasaulį gražesnį ir teisingesnį. Nepražiopsokime progos.