Paradoksalu, bet prieš metus pabaigos nuotaikos buvo net stipresnės. Baltarusijos uzurpatorius sugebėjo atlaikyti permainų troškusių žmonių spaudimą ir griežtai mosavo geležiniu represijų vėzdu. Lygia greta jis pradėjo įžūlų hibridinį karą prieš Lietuvą – prekybą žmonėmis, kurie genami per sieną į Lietuvą. Jis ir jo bosas Kremliuje buvo įsitikinę, kad atrado Europos sąjungos Achilo kulną – atvirumo migrantams politiką. „Sakote, kad Europoje savo vietą atras kiekvienas savo šalyje persekiojamas ir ujamas žmogus? Puiku, mes suorganizuosime dešimtis tūkstančių, kuriuos priversime prieš tai nusipirkti „kelialapį į komfortą“.

Šiandien jau galime ginčytis dėl atskirų per sieną genamų asmenų – gal iš tiesų būta ir žmonių, kurie negalėjo likti savo Tėvynėje, galima diskutuoti ir priimti pastabas dėl taisyklių ir apgyvendinimo tvarkos, tačiau visa tai galime daryti dabar, kai praėjo pirminis šokas ir buvo imtasi situacijos rimtumo padiktuotų priemonių. Per metus ne tik apsispręsta, bet ir pastatytas fizinis barjeras, saugantis Lietuvą nuo Baltarusijos. Sugriautas Lukašenkos sumanymas atgabenti mums kelis šimtus tūkstančių migrantų iš Azijos ir Afrikos. „Atakuoti žmonėmis“ tol, kol būsime priversti derėtis, panaikinti visas sankcijas ir pripažinti, kad Lukašenka kontroliuoja situaciją.

Nors Baltarusijos pasieniečiai ir vėl intensyviai nukreipia žmones link Lietuvos sienos, tačiau galime tvirtai sakyti, kad Lukašenkos planas žlugo. Vietoj nuolaidųjis gavo visos ES pasmerkimą ir dar fizinį barjerą.

Tiesą sakant, ir visi Rusijos grasinimai prieš metus atrodė net grėsmingiau nei šiandien. Nežinojome kiek vieninga Europa, kuria kryptimi suks JAV, pagaliau, neįsivaizdavome tikrosios rusų kariuomenės galios ir, pripažįstu, gerokai ją pervertinome, kaip ir neįvertinome Ukrainos karių sugebėjimo atremti daug kartų gausesnio priešo puolimą.

Taip, prieš metus nesiliejo kraujas Ukrainoje. Tačiau karas realiai prasideda dar iki tol, kol išvystame realią karinę invaziją. Rusija nepaskelbtą karą su Vakarais kariavo jau ilgai. Neramu buvo ir dėl to, ar jėgų nesuvienys Rusija ir Kinija. Ar sugebės prieš tokią sąjungą atsilaikyti net ir NATO?

Galima teigti, kad jei Putinui būtų užtekę išminties ir kantrybės palaikyti įtampą, neperauginant jos į atvirą agresiją, dabar jis galėtų triumfuoti. Vakarai buvo pasiryžę daryti daug kompromisų, idant išvengtų kruvino konflikto. Pačioje Ukrainoje vidinės įtampos buvo stiprios ir tik didėjo. Visoje Europoje nacionalpopulistai tvirtino, kad globalizacija, o ne Rusija yra tikrasis pavojus. Iki vasario tragiškosios nakties šių populistų įtaka tik augo ir niekas nesiryžo užkardyti Rusijos siunčiamų jiems pinigų srauto. Rusijos stiprybė tradiciškai yra politinis šantažas įžūliai blefuojant. Jis puikiai veikė tol, kol nepradėtas lieti kraujas ir Vakarams nebeliko kur trauktis.

Pripažinkime, kad Lietuva šiandien gali jaustis saugesnė nei prieš metus. Kinijos ir Vakarų santykiai sparčiai blogėja ir Lietuva jau nėra vienui viena šiame fronte. Taip pat Rusija Ukrainoje prarado didžiąją dalį savo karinės galios, o NATO įsitikino, kad reikalinga ne atgrasymo, bet realios galios sukaupimo politika.

Nors kovidas niekaip nenori sunykti, tačiau, artėjant rudeniui, situacija gerokai geresnė nei prieš metus. Kol kas nėra grėsmės, kad neatlaikys sveikatos apsaugos sistema ar reiks pereiti prie griežto karantino.

Tiesa, Vakaruose gerokai padaugėjo ekonominio pesimizmo. Tai susiję tiek su didėjančia infliacija, tiek su tuo, kad tenka didelę kainą mokėti už priklausomybę nuo imperialistinės Rusijos resursų. Per labai trumpą laiką „išgyti“ nuo sunkios lėtinės ligos neįmanoma. Todėl ir Putino pagrindinis (ar net vienintelis) šansas yra tai, kad Vakarai „atkris“, buvusio komforto ilgesys nusvers pastangas gyventi teisingiau, tikriau ir laisviau.

Rusijos ir Vakarų susidūrimas Ukrainoje itin žaloja pasaulio ekonomiką ir tirpdo žmonių gerovę. Tačiau dabar turime tik dvi alternatyvas – arba susitaikome, kad Rusija mums diktuos kaip gyventi ir, šantažuodama energetiniais resursais, privers vergauti, arba mes išsilaisviname nuo šio agresoriaus, padedame Ukrainai sutriuškinti jį karo lauke, ir tada vėl judame prie ekonominės gerovės atkūrimo, tik daug saugesniame ir teisingesniame pasaulyje.

Lietuvai pasisekė, kad rudenį ir žiemą neturime rinkimų, nes Putinas karštligiškai bando perimti politinę iniciatyvą Europoje. Po to, kai Rusija pralaimės, valdžios kaita jau nebereikš Kremliui palankios sumaišties. Tikiu, kad iki Savivaldos rinkimų Lietuvoje Ukraina jau švęs pergalę, nors aš jau ne kartą optimistiškai (klaidingai) sakiau, kad iki šios vasaros pabaigos bus išvaduotas Chersonas ir Melitopolis, o Rusijos ekonomikoje prasidės mėšlungis.

Rusija vis dar turi pinigų karui ir daugybę metų kauptų karinės technikos atsargų. Rusija vis dar gali pažadėti didžiulį atlyginimą skurstančių regionų gyventojams, kurie sutinka už tai numirti Ukrainoje. Deja, šiandien tenka labiau pasitikėti kariniu, o ne ekonominiu Rusijos pralaimėjimu, nors, akivaizdu, kad gyvenimo lygis šioje imperijoje vis prastėja.

Ukrainiečiai pradėjo kontrpuolimą, tačiau jis gali būti ilgas. Labai noriu, kad jis baigtųsi dar nesulaukus okupantų invazijos metų sukakties, tačiau, turiu pripažinti, negaliu tvirtai taip teigti. Jau rašiau, kad rusai kokybės problemas vis dar sprendžia kiekybe. Taip pat politinės vertikalės „betono“ sluoksnis toks didelis, kad niekaip neprasideda rimtas perversmas Kremliaus elite.

Ar Lietuva sulauks kitos vasaros? Nelabai tikiu, kad susivienijusi ir be pykčių, bet sulauks. Žiema ir šildymo sezonas bus sunkus metas. Dar turėsime rėksmingą rudenį ir įkaitusią politinę atmosferą  prieš pat Savivaldos rinkimus. Panašu, kad energetikos klausimai pareikalaus didelės kitų metų biudžeto dalies, taip pat esame įsipareigoję didinti gynybos potencialo finansavimą. Todėl kritikos valdantiesiems bus su kaupu. Kita vertus, netikiu, kad opozicija įsidrąsins ir tikrai norės perimti atsakomybę.

Vienas svarbiausių nežinomųjų – kada pasieksime pergalę prieš Rusiją. Kiek mažesnis nežinomasis – kiek sustiprės ir suintensyvės kovido banga. Ir dar – baisu net prognozuoti, bet jau kuris laikas kasmet krizių tik daugėja. „Juodosios gulbės“ mus pamėgo. Tačiau tikrai yra ir šviesa krizių tunelio gale.

Įsivaizduokime pasaulį po triuškinančio Rusijos pralaimėjimo, kuriame Kremlius nebegali naudoti energetinio šantažo. Ukrainos atstatymas reikalauja labai daug investicijų, darbo jėgos ir yra labai svarbus impulsas visai Vakarų ekonomikai. Vakarams atsiveria ne tik Ukrainos, bet ilgainiui ir Baltarusijos (po valdžios pasikeitimo), bei Rusijos (po denacifikacijos) rinkos. Pandemijos ir karo krizės buvo skaudžios, bet ir augino Vakarų raumenis. Todėl po sunkmečio tikrai ateis pakilimo laikotarpis. Nežinau kiek jis tęsis, bet tikrai bus ir, tikiu, kad būtent jo metu galėsime deramai investuoti į viešųjų paslaugų kokybę ir kartu modernizuoti Lietuvą.

Tiesą sakant, man pačiam bus įdomu paskaityti šį tekstą po metų, kai eis į pabaigą kita vasara. Tikiu, kad ir ji bus ne paskutinė laisvai ir klestinčiai Lietuvai.