Neretai pagalvoju: kaip į kurias dabarties politines dilemas reaguotų Leonidas Donskis? Šiandien tai mažai akcentuojama, bet būtent Leonidas parengė itin reikšmingą žmogaus teisių situacijos pasaulyje raportą Europos Parlamente, kuriame buvo labai aiškiai kalbama apie Rusijos režimą ir įvardinti nusikaltimai prieš uigurus Kinijoje. Nepatogus dokumentas, priimtas tik Leonido intelektualios diplomatijos dėka ir, deja, nepadėjęs atsikvošėti Europos lyderiams. Suprantama, ir vėl lietuvis viską dramatizuoja.

Kai atsiverčiu prieš dešimtmetį ir anksčiau rašytus Leonido tekstus, net nugąsdina tai, kad jų aktualumas tik auga. Banali frazė – „pralenkęs laiką“ , tačiau būtent ji ateina į galvą. Turiu vilties, kad man pavyko diskusijose perteikti Leonidui viltį dėl krikščionybės potencialo gaivinti Europą. Savo ruožtu, Leonidui esu labai dėkingas už daugelį įžvalgų ir supratimą, kad kilnus žmogus niekada negali liautis kovoti už marginalizuojamų grupių teises, net jei ši kova nėra patogi.

Nors šiandien Leonido Donskio svarbą pripažįsta praktiškai visi, jį dažnai buvo bandoma „pastatyti į vietą“. Tiek akademiniame gyvenime, tiek politikoje, tiek viešojoje erdvėje. Prisipažįstu, tokio pobūdžio nonkomformizmo šiandien labiausiai pasigendu.

Būtent Leonidui esu dėkingas už tai, kad atkreipė dėmesį į Zygmunto Baumano įžvalgas apie adiaforizaciją kaip pavojingą šiuolaikinio pasaulio pagundą. Tai savo esme etinio santykio suvedimas į pragmatinį ar techninį. Daug žodžių apie nelygstamą žmogaus orumą, tačiau praktikoje vyrauja žmogaus, kaip tam tikro „resurso“ ar „vartotojo“, samprata. Santykiai tarp žmonių tampa instrumentiški, praranda etinį prasmingumą. Todėl ir „žmogaus teisės“ tampa veikiau deklaracija nei nuoseklia praktika. „Teisė“ tampa „nuopelno“ sinonimu ir dažniausiai „kiti“ pradedami traktuoti, kaip grėsmė „mano teisėms“.

Yra ir dar vienas dalykas, kurį labai ryškiai pajutau Lietuvoje. Tačiau, idant jį paaiškinčiau, reikia priminti, kad „adiafora“ yra Antikinės kilmės sąvoka, kuri reiškia „nereikšmingą dalyką“. Kai kalbame apie „adiaforizaciją“, tai reiškia, kad yra dalykų, į kuriuos nereikia kreipti dėmesio. Pavyzdžiui, į asmens unikalumą, orumą ir panašiai. Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas – tam tikros žmonių grupės pradedamos traktuoti, kaip „adiafora“. Paradoksalu, net toks požiūris pristatomas, kaip tolerancijos pavidalas. Nes esą tai geriau, nei žvelgti į jas, kaip į „naštą“, „problemą“. Ryškiausias nūdienos pavyzdys – LGBT bendruomenė.

Tipiška „tolerancijos“ apraiška Lietuvoje: tačiau jiems juk netrukdo niekas egzistuoti. Supraskime, neketiname jų naikinti, bet tegul jie būna nematomi, netrikdantys. Tegu jie atlieka „adiaforos“ vaidmenį. Tegul nereikalauja to, kas gera „normaliam (reikšmingam)“ žmogui. Jiems pakaks kokio nors surogatinio santykio, nes iš esmės jie nėra patogūs daugumos norui jausti savo pranašumą. (Paradoksali analogija – ukrainiečiai nepriklauso NATO, todėl galime ramiau stebėti, kaip jie žūsta, kaip juos prievartauja, kankina. Jei jie priklausytų NATO, negalima būtų nekreipti į tai dėmesio, turėtume ne tik jais žavėtis, bet ir už juos kovoti.)

Aistringai įrodinėjau Leonidui, kad krikščionybė turi didžiulį potencialą tirpdyti „adiaforizaciją“, nes nuo pat ištakų skelbia, kad kiekvienas žmogus yra Dievo, kuris nekuria broko, kūrinys, kad nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei šeimininko, nei moters, nei vyro, nei vaiko, nei senolio, bet tik žmogus, kurio orumas atpirktas didžiausia kaina. Tikiu tuo ir šiandien, bet matau ir tai, kokia nepatogi Geroji Naujiena institucionalizacijai. Bažnyčia, kaip institucija, labai lengvai pereina į galios poziciją ir tampa „adiaforizacijos“ varikliu.

Įsiklausykime į tai, ką šiandien kalba kardinolas, bent keli vyskupai, nemaža dalis kunigų ir aktyvių pasauliečių: mūsų teisės yra pažeidžiamos vien tik „jų“ noro į mus panašėti. Supraskime, jei „juos“ priimsime, kaip „žmones“, kaip tada galėsime džiaugtis savo pranašumu?

Leonidas sugebėjo atjausti ir į pasaulį pažvelgti iš kito žmogaus pozicijos. Dar jis mokėsi ir mokė kitus klausytis. Pats esu matęs jį supykusį, tačiau jo programinė laikysena – „be pykčio“ – nepaprastai svarbi. Kita vertus, nesupainiokime pykčio su rūpesčiu. Turime problemą, kad didelei visuomenės daliai gyvenasi „be rūpesčio“ ir jie supyksta tik tada, kai jaučiasi „nusipelnę gyventi geriau“. Nepaisant to, tikiu, kad žmoguje gyvena žmogus, kurį tereikia pažadinti, sustiprinti, padrąsinti. Tikiu, kad ir tie, kurie šiandien kartoja, kad neleis sugriauti vyro ir moters sąjungos, pabus nuo abstrakcijų hipnozės ir jautriai pažvelgs į konkrečius vyrus ir moteris, stengsis augti santykiuose savo šeimoje ir nė vienas žmogus jiems nebeatrodys „adiafora“ (mažiau žmogus, kurio unikalumas nereikšmingas ar net „neteisingas“).

Šį įrašą paskatino taip pat ir tai, kad vyksta LGBT bendruomenės renginiai. Nuoširdžiai tuo džiaugiuosi. Ne, nedalyvausiu eitynėse, nes nelabai moku būti viešų renginių dalimi. Tačiau labai noriu, kad per visus šios savaitės renginius augtų atjauta ir žmogiškumas. Neabejoju, kad Leonidas visas šias įžvalgas perteiktų grakščiau ir stipriau. Esu jam dėkingas, kad galiu atsiremti į jo tekstus ir bendrystės patirtį. Tai sustiprina. Todėl ir rašau tikėdamasis, kad galbūt kažkam ir mano tekstas bus bent kokia atrama.