Esu filosofijos daktaras ir dar religijos studijų magistras. Ar dėl to jaučiuosi pranašesnis už kitus parlamentarus ar ministrus? Galiu tvirtai pasakyti, kad nesugebėčiau deramai atlikti ministro pareigų, nes visi ministrai turi savybių ir kompetencijų, kurių neturiu aš. Tiesa, veikiausiai daugumą iš jų aploščiau šachmatais, už visus juos kartu sudėjus giliau išmanau filosofijos istoriją ar teologinius klausimus. Tačiau tai nėra svarbiausi gebėjimai ministrams.

Savo mokslo laipsniu paprastai nesigiriu, nes Seime sutikau ne vieną mokslų daktarą, kuris savo veikla liudija, kad formalus išsilavinimas ir protas bei padorumas tikrai nebūtinai susiję dalykai.

Juk nereikia būti teologijos mokslų daktaru, idant sugalvotum įregistruoti siūlymą nustatyti ministrams formalaus išsilavinimo kartelę įrašant, kad būtinas magistro laipsnis. O kodėl ne mokslų daktaro? Gal dar įrašykime, kad ministras negali būti mažesnis nei dviejų metrų ūgio ir privalo turėti vešlią ševeliūrą?

Be abejo, visi norime, kad ministrais būtų tik išmintingiausi ir kompetentingiausi. Tačiau kodėl būtent dabar toks kriterijus sugalvotas? Juk ministrui šiaip jau tenka pereiti sudėtingą filtrą.

Reikalas paprastas. Yra toks advokatas, kuris minimas net kaip galimas kandidatas į Prezidentus. Neseniai jam už tai, kad advokato profesijos prestižą atskiedė įvairiomis antivakserių teorijomis, buvo iškelta drausminė byla. Darbščioji Agnė „savų nepalieka“, tad nusprendė smogti Teisingumo ministrei atgal.

Kaip gali būti ministru žmogus, kuris neturi magistro laipsnio, nepriklauso teisininkų „elitui“? Tiesą sakant, per beveik dvejus metus įsitikinome, kad dabartinė ministrė sugeba nuveikti daug daugiau nei jos pirmtakai su skambiomis akademinėmis regalijomis. Beje, neteko girdėti, kad net opozicija turėtų rimtų priekabių ministrei Evelinai.

Beje, ar ne ta pati Agnė tvirtino, kad krizinėje situacijoje neturime registruoti jokių projektų, kurie nesusiję su telkimu? Esą dabar ne laikas kalbėti ir apie žmogaus teisių projektus, nes visą dėmesį turime sutelkti į pagalbą žmonėms. Tačiau, akivaizdu, mokslinis daktaro laipsnis nebūtinai išugdo nuoseklumą.

Kita vertus, jei opozicija pradeda ieškoti bet kokių priekabių, vadinasi, ne taip prastai dirba valdantieji. Beje, kalbant apie racionalumo svarbą politikoje ir valstybės valdyme. Jei egzistuotų reikalavimas, kad Seimo narys turi kalbėti racionaliai ir pagrįsti savo žodžius, neabejoju, kad ne tik Valkiūnui, Gedvilui ar Ąžuolui reikėtų ieškoti naujos darbo vietos.