2021 m. sausio 12-oji – istorinė diena Lietuvos parlamentarizmo istorijoje, nes būtent šiandien pirmą kartą vyko nuotolinis plenarinis Seimo posėdis. Šį tekstą rašiau per pertrauką tarp rytinio ir vakarinio posėdžių ir, prisipažįstu, jaučiausi nevienareikšmiškai.
Pirmasis posėdis įrodė, kad jau turime svarbų įrankį, kuris gali būti gyvybiškai būtinas kritinėje situacijoje. Per kelis mėnesius buvo sukurta pakankamai gerai veikianti virtualaus darbo sistema ir dabar jos Achilo kulnas yra ne kuris nors neapgalvotas techninis sprendimas, bet dalies parlamentarų informacinis neraštingumas.
Kita vertus, akivaizdu, kad turime nemažai politinių veikėjų, kuriems jų asmeniniai įnoriai, interesai, galimybė pelnyti kitų dėmesio, svarbiau nei bendrasis gėris ir duota priesaika.
Nepamirškime, kad nuotolinio posėdžio galimybė buvo sukurta dėl pandemijos grėsmės, o ne dėl noro parlamentarų darbą padaryti patogesnį. Deja, dalis kolegų jaučia pareigą įrodyti, kad subjauroti galima bet kurią idėją, o kai norisi ką nors sabotuoti, tai nėra labai sunku.
Aišku, niekas negali prilygti V. Valkiūnui, kuris pajuto, jog gali būti svarbiausias ir reikalauti balsavimo dėl visko, net ir dėl to, kam visi kiti pritaria bendru sutarimu. Ponui Valkiūnui pavyko bent pora valandų pailginti rytinį posėdį. Jam tai patiko, – o koks kaifas, kai beveik šimtą kartų kiti taria tavo pavardę…
Dar du ryškūs veikėjai – Glaveckas ir Ąžuolas. Jie nusprendė surengti viešą protestą ir bandė dirbti iš salės, o ne virtualioje platformoje. Tai techniškai buvo neįmanoma ir šie „berniukai“ paskelbė, jog yra pamintos jų konstitucinės teisės.
Kiekvienas politikas ieško savo būdo atstovauti žmonėms. Tačiau prisiminkite Valkiūno, Glavecko, Ąžuolo pavardes. Jie tikrai neprisideda prie to, kad Seime būtų daugiau santarvės ir konstruktyvumo.
Na, o šiaip… Aišku, kad nuotolinis darbas yra lėtesnis, dingsta kai kurie svarbūs niuansai, tačiau po šiandien jau galima drąsiai konstatuoti –galimybę dirbti nuotoliniu būdu turime ir, duok Dieve, kad ja tektų kuo rečiau naudotis.