Tai jau ne vaikai, tačiau dar ir ne visai suaugę. Atrasti pareigų – teisių balansą sunku, tuo labiau, kad paprastai gerokai trūksta artimo bendravimo su tėvais.

Žmogaus teisių komitete, klausantis įdomių Vaiko teisių kontrolierės svarstymų, labiausiai įstrigo mintis, kad paaugliai yra išskirtinė amžiaus grupė, kuriai labai trūksta adekvačių, visaverčių socialinių, psichologinių paslaugų.

O kur dar pandemija ir karantinas! Girdėjau skundų, kad sunku paauglius priversti laikytis karantino, tačiau pagalvokime, ar kam nors dar tiek sunku karantine – kur nuolat susiduri su tėvų kontrole, kur trūksta bendraamžių, socialinių kontaktų.

Sunku ir tėvams su paaugliais, kurių energijos perteklius griauna sienas ir nusileidžia tik norui ieškoti teisybės ir ginčytis…

Trumpiau sakant, labai sparčiai pradėjo bręsti mintis apie diskusiją ar net konferenciją kovo mėnesį Seime, kurią organizuotų Žmogaus teisių komitetas kartu su Savižudybių ir smurto prevencijos komisija, o tema būtų „PAAUGLYSTĖ KAIP IŠŠŪKIS“.

Būtų puiku, jei pavyktų į tą iššūkį pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Tuo labiau, kad akivaizdi tendencija vis ankstinti aktyvią ir pasyvią balsavimo teisę, nuolat kyla ginčų dėl bausmių nusikalstamas veikas padariusiems paaugliams, specialistai teigia, kad artimoje aplinkoje paaugliai dažnai tampa smurto aukomis ir smurtauja patys…

Būčiau dėkingas, jei pasidalintumėte pasiūlymais diskusijai, pasiūlytumėte tiek kryptis, kurių nevalia pražiopsoti, taip pat ir pranešėjus (o gal patys manote, jog turite kuo nors svarbiu pasidalinti). Būtų puiku, jei pavyktų, kad diskusija apie paauglystę būtų tarpdisciplininė ir tarpinstitucinė.

Tikrai labai laukiu idėjų, pasiūlymų, įžvalgų.