Adventas. Laukimas. Pastanga šurmulyje atskirti tai, kas svarbu. Galimybė dar kartą permąstyti Įsikūnijimo stebuklą.
Blogiausia, kas galėtų nutikti – užsivilkti dievotumo fraką, pradėti blizginti stalo sidabrą, rūpintis staltiesėmis ir kulinariniais atradimais. Pražiopsoti suvargusią Šventąją Šeimą, pasinėrus į komercinių tradicijų ar religinio etiketo logiką.
Joana Chitister viską pasako geriau už mane:
Jėzus, „kuriam būti Dievu nebuvo svarbiausias dalykas“, bet kuris visuose dalykuose yra toks, kaip mes, savo asmeniu pavyzdingai įkūnija tai, ko mums tenka mokytis didžiąją savo gyvenimo dalį: kaip „būti savimi“. Dievybė, ateinanti pas mus kaip kūdikis, yra geriausias pavyzdys, ką reiškia mokytis iš gyvenimo, kai augame ir tampame tuo, kuo turėtume tapti. Dievas, kuris ateina be palydos ir turtų, yra nusižeminimo metafora, verčianti mus nepamiršti, kokie maži iš tikrųjų esame šioje visatoje – ir pasiekti tašką, kuriame suprastume, jog to mums ir pakanka.
Adventas kalba apie tuštumo galią ir dvasinę mažumo prasmę.
Kai iš pat pradžių turime nedaug, tada beveik neturime ko prarasti. Tada žinome, kad neturime galvoje visų idėjų ir nežinome visų atsakymų. Tai reiškia, jog nėra dėl ko grumtis ir beveik nėra dėl ko puikuotis prieš kitus. Mes prisipildome galimybių.
Kai žinome, kas iš tikrųjų esame, tada nieko nedangstome ir nedemonstruojame jokių pretenzijų, kai esame sąžiningi tiek patys sau, tiek kitiems, tada užsidegame laisve būti savimi pačiais. Neturime jokio įvaizdžio, kurio reikėtų laikytis, jokio melo, kuriuo reikėtų pablizginti save šioje blizgučių visuomenėje. Mes prisipildome vientisumo.
Išmokstame apsieiti su pačiais būtiniausiais dalykais ir nekaupti to, kas mums nepriklauso, praradę gyvenimo mažmožius, tikrai nenuskursime, nes juk niekada nuo jų ir nepriklausėme. Mes prisipildome pasitenkinimo.
Pripažinę savo pačių ribas, privalome niekada nebijoti nesėkmių. Tada netektys mūsų nesunaikins, nes juk nepatepėme savęs vienintelių laimėtojų aliejumi. Mes prisipildome pasitikėjimo.
Galų gale, kai adventas įsismelkia į mūsų sielą, mes pagaliau suprantame, kad mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas. Būti mažam reiškia būti reikalingam kito, priklausyti nuo kito. Mažumas susaisto mus su likusia žmonijos dalimi ir išvaduoja iš arogantiškos izoliacijos, žudančios ir kūną, ir sielą. Būti tuščiam reiškia atverti savo vidų kažkam kitam, išskyrus savąjį „aš“. Mes prisipildome gyvenimo palaimos.
Tada, ištuštinti savojo mažumo suvokimo, galbūt ryšimės susitapatinti su tais, kuriems tuštuma, dvasinis skurdas ir gyvenimo nepritekliai nėra savanoriškas dalykas. Tada ir patys galėsime tapti pilnutiniais žmonėmis, kupinais atjautos ir sąmoningumo.
Adventas, praleistas rimtai apmąstant tuštumo galią ir mažumo prasmę, viską sudėlioja į savo vietas. O užvis labiausiai, mus pačius. Arba, kaip sako pranašas Izaijas: „Įžūlus marusis turės nuleisti akis, žmonių išdidudmas bus nužemintas“ (Iz 2, 11).“
Viešpatie, Tu esi nuostaba, šviesa ir jaukumas. Padėk man tapti šienu, kuriame lopšį atrastų Trapusis Kūdikis Išganytojas. Išmokyk laukti. Drąsink priimti savo tuštumą. Stiprink gebėjimą priimti kito žmogaus tikrovę, su gilia atjauta ir pagarba.