Šiandien prasideda Gavėnios kelionė. Prasideda priminimu apie tai, kad esame sukurti iš dulkių ir tesame dulkės. Tiesa, ne bet kokios, bet mylimos. Tai viską keičia. Tai Pelenų dieną paverčia Vilties diena. Jei Viešpaties meilė iš dulkių sugeba sukurti Žmogų, tai Jam nieko nėra neįmanoma. Nėra tokių dulkių, kurios negalėtų būtų paverstos gyvybės oaze. Mes nieko negalime tiek sugadinti, kad Kūrėjo meilė negalėtų atstatyti.
Tiesa, yra ir kita žinia – kai mes manome, kad jau galime apsieiti be Viešpaties pagalbos, mes tesukuriame dulkes, suvyniotas į iliuzijų blizgius popierėlius Paskui stebimės, graužiamės, jog atrodė visai neblogai, nors tebuvo tik dulkės.
Viešpatie, kantriai mokyk mane buvimo mylima dulke meno, padėk tirpdyti puikybę ir norą teisti kitus. Ir tegu ši Gavėnios kelionė man leidžia sąžiningai atsakyti į klausimą, kurį iškėlė popiežius Pranciškus: „kai aš elgiuosi su kitu žmogumi? Ar tai yra artimo meilė, ar visai kas kita?“
Tėve, paversk drumstą mano nerimo ir abejonių vandenį vilties, tikėjimo ir meilės vynu.