I

Daugiau nei dvidešimt septynis metus gyvenu bažnytinėje santuokoje. Kartu su žmona užauginome dukrą. Mano tėvai bažnytinėje santuokoje gyvena daugiau nei šešiasdešimt metų, užaugino tris sūnus.

Taip, man santuoka yra labai svarbiu. Taip, labai rimtai priimu įsipareigojimą ir pažadą savo žmonai, kurį daviau šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Ar būčiau elgęsis kitaip, jei galima būtų sudaryti partnerystės sutartį? Ne. Ar tai, kad pažįstu homoseksualius asmenis, kuriuos gerbiu, vertinu, man kėlė sumaištį dėl mano seksualinės tapatybės? Ne. Ar jaučiau „pražūtingą“ visuomenės „homoseksualizacijos“ įtaką? Nebent ta prasme, kad supratau, kad nuolat reikia santykiuose augti ir stengtis, jog neprivalau būti „mačo“, kad „vyriškumas“ yra daug platesnis, nei buvo įprasta manyti sovietinėje visuomenėje.

II

Ar manau, kad esu „kokybiškesnis“, geresnis nei kiti, kurie kitaip supranta šeimą? Ne.

Ar manau, kad tik mano santykių modelis turi teisę egzistuoti ir visi privalo būti verčiami prie jo prisitaikyti? Daug kartų gyvenime įsitikinau, kad ne santykių įforminimo būdas, o jų turinys ir empatija yra svarbiausia.

Kaip katalikas labai vertinu Bažnyčios mokymą ir stengiuosi jo laikytis. Tuo pat metu, būdamas pasaulietinės valstybės politiku suprantu, kad bendras gėris reikalauja priimti įvairovę ir svarbiausia – sudaryti galimybę, kad toje įvairovėje nepasimestų orumo ir saugumo jausmas.

III

Kaip katalikas manau, kad Lietuvoje gali egzistuoti ir musulmonai, judėjai, krišnaitai, pagonys, agnostikai, ateistai ir visų pasaulėžiūrų, kurios tik nekelia grėsmės kitiems, atstovai. Taip, mano teologiniai įsitikinimai man atrodo teisingesni, kaip ir mano šeimos samprata. Tačiau tai nereiškia, kad kitas sampratas turintys žmonės man kelia pavojų ir neturi teisės oriai ir saugiai gyventi.

IV

Visiškai sutinku, kad kalbėdami apie šeimų įvairovę visada turime prisiminti, kad yra ne tik už save atsakingi suaugę, bet ir vaikai, kuriems reikia kitų rūpesčio, kurie priklausomi nuo kitų. Labai svarbu, kad vaikams būtų sudaryta kuo palankesnė erdvė.

Kokia ji turi būti? Tai verta dėmesio diskusija. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į du dalykus: kai mes kalbame apie partnerystės įteisinimą, tai nėra diskusija apie tai, kad mes esą norime pabloginti vaikams gyvenimo sąlygas. Tos sąlygos tikrai niekaip negali pablogėti jei pora, kuri susilaukusi vaikų gyvena neįforminusi santykių, dabar galės įteisinti partnerystę. Saugiau taps ir vaikams. O kaip su homoseksualiomis poromis? Asmeniškai aš manau, kad homoseksualios poros sugeba sukurti palankią aplinką vaikui augti ir bręsti, tačiau tai tik mano nuomonė ir sutinku, kad Partnerystės įstatyme toks scenarijus nebūtų įteisintas, jei jis kelia nerimą didelei visuomenės daliai. Pirmiausia elementariai padėkime oriai ir saugiai santykius sureguliuoti suaugusiems žmonėms ir toliau diskutuokime apie tai, kas saugu ir gera vaikams.

Kitas dalykas… Kai mes sakome, kad visuomenėse, kur vaikus auginti ir auklėti gali tik heteroseksualios poros, jie užauga emociškai brandesni ir doresni, nepamirškime dabartinės Rusijos visuomenės, kurioje formaliai absoliuti dauguma pritaria „tradicinėms vertybėms“ ir homofobija yra kasdienė ideologija. Klaikius nusikaltimus Bučoje ir kitur Ukrainoje šiandien vykdo heteroseksualiose šeimose užaugę vaikinai. Ar tikrai viskas priklauso nuo šeimos formos? Ar tikrai deklaracijos apie „tradicines vertybes“ yra saugiklis nuo žvėriškumo?

V

Brangieji, ar Jums neatrodo, kad šiandien kur kas svarbiau spręsti tokius svarbius klausimus kaip vaikų auginimo ir profesinės veiklos derinimas, rūpestis emocine vaiko branda, bet kokio smurto prevencija, kokybiška slauga, kai šeimą ištinka sunkios ligos iššūkis ir t.t.?