Jei kas būtų pasakęs pirmą karo dieną, kad penkiasdešimtą bus tokia okupantų praradimų statistika, nė vienas ekspertas nebūtų patikėjęs.

Žuvo dvidešimt tūkstančių okupantų. Tai nėra propagandiškai išpūstas skaičius. Dar derėtų įvertinti sunkiai sužeistus, esančius nelaisvėje ir atsisakančius toliau dalyvauti kare. Galima teigti, kad apie penkiasdešimt tūkstančių orkų nebegali padėti Mordorui.

Sunaikinti šimtas šešiasdešimt lėktuvų. Nepaprastai didelis skaičius. Didelė dalis – moderniausi ir vadinti „nenumušamais“. Net ir patys orkai pripažįsta, kad prarado bent pusę karo aviacijos. Spėju, kad retas pagalvojame kiek pinigų ir laiko reikia norint pagaminti vieną karinį lėktuvą ir parengti jį naudojimui. Maža to, labai svarbu ne tik lėktuvo modernumas, bet ir piloto patirtis ir meistriškumas. Profesionaliam pilotui parengti reikia mažiausiai aštuonerių metų. Čia skaičiuoju ir studijas, ir praktiką. Jei skristi į kovą bus liepta kursantui, jis sugebės tai padaryti, bet labai padidės galimybė, kad lėktuvas bus sunaikintas priešininko naikintuvų ar priešlėktuvinės technikos.

Labai sunku įvertinti kiek dar modernių toliašaudžių raketų vis dar turi okupantai. Akivaizdu, kad tenka taupyti ir jie suprato, kad modernios ginkluotės, atsisakius bet kokio importo, nepagamins. Teigiama, kad mažiau taiklių raketų ir įvairios artilerijos Mordoras turi tikrai daug. Griauti infrastruktūrą okupantai vis dar gali. Tačiau ukrainiečiai turi vis daugiau patirties ir priemonių numušti nemažą dalį orkų raketų.

Didžiulis sunaikintų tankų skaičius daro įspūdį, bet tokios karinės technikos Mordoras dar turi nemažai. Kitas dalykas, jog, jei neklystu, sunaikinti beveik visi moderniausi orkų tankai, kuriais jei labai gyrėsi. Jau dabar akivaizdu, kad nekoks vaizdas bus per Pergalės dienos paradą Maskvoje. Jei orkų orda organizuotai plūstels į Donbasą, neabejoju, dar kartą įsitikinsime Javelinų ir modernių dronų veiksmingumu.

Sunaikinta daug karinių dronų, tačiau čia sunku analizuoti statistiką, nes ir ukrainiečiai, ir orkai naudoja labai įvairius ir skirtingą grėsmę priešininkams keliančius dronus.

Kiek sunaikinta priešo laivų? Veikiausiai, kad aštuoni, nors okupantai tvirtina, kad kreiseris „Maskva“ nenuskendo. Tačiau ir Žirinovskio mirtis ilgai buvo neigiama. Aišku tik tai, kad ukrainiečiai turi galingesnius toliašaudžius ginklus, nei karo pradžioje.

Visgi svarbiausia net ne nuostolių statistika, o veikiau tai, kad Mordoras šiai akimirkai tėra užėmęs Chersoną, Melitopolį, Berdianską, Iziumą ir didesnę dalį Mariupolio… Okupantai nesugebėjo užimti Kijevo, Charkovo, Odesos, Zaporižės,– jau nekalbu apie Lvivą. Ar dideliu pasiekimu derėtų vadinti sugriautą Černihivą, siautėjimą Sumų ir Kijevo regionuose?

Per penkiasdešimt dienų okupantai visiškai prarado bet kokią pagarbą. Pasibaisėjo net ir tie, kurie pradžioje abejingai stebėjo karą. Dėl to, kad Mordoras vykdo genocidą sutarė net Bidenas ir Trumpas. Tai, regis, vienintelis klausimas dėl kurio šie politikai sutaria.

Kas dar? Suomija ir Švedija buvo Mordoro įtikintos stoti į NATO. Tai labai svarbu ir Lietuvai, nes dabar Suomija bus didžiausias Mordoro „trigeris“, su ilga bendra siena. Baltijos jūra tampa NATO jūra. Keistai skamba orkų grasinimai, kad Karialiaučiuje esą atsiras atominiai ginklai. Jie jau seniai ten ir tai „vieša paslaptis“.

Su Mordoru nebenori ekonominių ryšių turėti net ir Indija ar (vis labiau) Kinija. Nors didžiausia ūkio griūtis Mordore bus dar po kelių mėnesių ar pusmečio, tačiau jau dabar aišku, kad karas ir sankcijos visiškai nustekens šios valstybės ekonomiką.

Mordoro kariniame ir žvalgybos elite vyksta valymas, o visi Mordoro milijardieriai kasdien skaičiuoja didžiulius nuostolius. Klesti tik politinė hipnozė per televizorių. Šiandien tik ji yra Mordoro fiurerio valdžios pagrindas.

Ar teks minėti ir karo šimtadienį? Nemažai ekspertų perspėja, kad karas gali užsitęsti kur kas ilgiau. Nors orkams reikia persiorganizuoti, atsigauti, tačiau, akivaizdu, kad kiekviena diena labiau stiprina ne juos, bet ukrainiečius. Todėl netikiu, kad orkai gali perimti iniciatyvą kare. Net jei iš tiesų jiems pavyktų penkiagubai pranokti ukrainiečius „karinės geležies“ ir karių kiekybe, tai tereiškia, kad jau per pirmą „grandiozinio“ puolimo Donbase savaitę okupantai netektų mažiausiai tiek pat karių, kaip per ankstesnes penkiasdešimt dienų. Mordoro fiureriui nelabai rūpi savo karių gyvybės. Tačiau esmė ta, kad net ir po viso „zombiavimo“ jis neturi neriboto skaičiaus už jį pasiryžusių mirti karių. Po masinių žūčių prasidėtų masinis atsisakymas kariauti ir, prisimenant Pirmojo pasaulinio karo patirtį, nusivylę ir įpykę kariai gali tapti didele grėsme juos į karą siuntusiai valdžiai.

Labai noriu Mordoro sutriuškinimo ir nerandu užuojautos nė vienam okupantui, kovojančiam Ukrainoje. Tačiau skausmingai suvokiu, kad net ir visų orkų žūtis nebegali „kompensuoti“ to klaiko, už kurį jie atsakingi per tas penkiasdešimt dienų. Nukankintų, išniekintų žmonių nebeprikelsime, artimųjų skausmo nenumalšinsime. Galima bus tik atstatyti sugriautus namus ir pažadėti: „niekada daugiau“. Tačiau vargas mums, jei tai tebus skambi frazė. Ukrainiečių kraujas ir kančios įpareigoja kovoti už kitokį pasaulį.

Nepavargstu kartoti: svarbu nugalėti ne tik išorėje esantį Mordorą, bet ir tą, kuris įsismelkęs į mūsų vidų. Tai sunku, bet labai svarbu.

Šlovė Ukrainai. Tegyvuoja didvyriai, kurie liudija, kad kiekvienas žmogus gali keisti pasaulį.