Pirmą Gavėnios sekmadienį jau įprastai pradedame evangelisto Luko pasakojimu. Iš karto po krikšto Jordano upėje, kai pats Dangiškasis Tėvas išpažino Jėzų savo Sūnumi, veiksmas persikelia į dykumą ir prasideda išbandymai.

Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, vieną akimirką parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“

Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko (Lk 4, 2–13).

Ši istorija pirmiausia yra perspėjimas, tiksliau, svarbaus tikrovės dėsnio atskleidimas – artėdami prie Viešpaties, mes kartu patiriame vis stipresnį piktojo spaudimą. Tie, kas dvasinį augimą įsivaizduoja kaip harmoningą ir šviesią kelionę, apgaudinėja save. Po kiekvienos pergalės ateina dykumos laikotarpis, kuris patikrina ar tikra buvo pergalė.

Gundymų klasta ta, jog jie maskuojami kaip dovanos. Piktasis aktyviai veikia dykumoje, siūlydamas savo dovanas, kurios atrodo net pranašesnės už tas, kurias mums Dievas dovanoja. Kitas dalykas – dabartinėje situacijoje, kai visas pasaulis išbandomas karo beprotybe, kai piktasis bando parodyti savo galią, Jėzaus gundymai įgyja naują skambesį.

Pavyzdžiui, raginimas paversti akmenis duona. Tai gundymas kūniškumu. Jėzus buvo alkanas. O juk kartojame, kad alkaną pavalgydinti – viena svarbiausių artimo meilės išraiškų. Jėzus to neneigia. Ir paskui jis daugins duoną ir žuvį, vers vandenį vynu, tarnaus ir rūpinsis kitais. Tačiau pirmajame gundyme skamba esminio pasirinkimo klausimas. Ar dėl duonos mes galime atsisakyti savo žmogiškumo, laisvės?

Agresija prieš Ukrainą patenka į šį gundymą ir, kiek suprantu, piktojo apakinti karo architektai buvo įsitikinę, kad ukrainiečiai susivilios geresnio gyvenimo pažadu, o Vakarai neatsisakys savojo komforto vardan kažkur vykstančio konflikto. Tačiau per pastarąsias dešimt dienų regėjome ne tik siaubą, bet ir vilties bei meilės stebuklą. Savęs dovanojimas mūšio lauke, apsiaustame mieste, padedant pabėgėliams, rūpinantis tais, kurie stokoja ir kenčia, meldžiantis ir susitaikant su bet kokiais materialiniais sunkumais, idant galima būtų sumažinti kito kančią – visa tai, tiesą sakant, buvo jau seniai nematyta. Ir labai primena Jėzaus atsakymą.

Kitas gundymas – velnias žada Jėzui pajungti visas pasaulio karalystes. Už nedidelę smulkmeną – akimirkai priklaupti prieš jį. Trumpalaikis slystelėjimas. Vardan kilnaus tikslo. Kaip mes reaguojame, kai mums siūlo kilnaus tikslo siekti bet kokiomis priemonėmis? Pajungti visas pasaulio karalystes – tai reiškia sukurti galingą valstybę, kurios baiminasi kaimynai, kurios baiminasi priešai.

Labai sunkus išbandymas. Tačiau surizikuosiu provokuoti – mes kažkodėl visą atsakomybę už pasaulio likimą siekiame užkrauti NATO, o ne patikėti Dievui. Taip, Viešpats dažniausiai veikia žmonių rankomis, tačiau, mano įsitikinimu, pasaulio katalikai šiandien turi melsti Dievą suteikti mums visiems stiprybės priimti Jo mylinčią valią. Pabandykime klausytis, o ne tik kalbėti. Melskime drąsos priimti Viešpaties scenarijų, o ne įsijauskime į pasaulio scenaristus ir nurodinėkime, ką turi daryti NATO ar kiti. Melskime Dievą, kad tie žmonės, kurie atsakingi už svarbiausių sprendimų priėmimą šio karo metu, būti atviri Dievo valiai ir nesusigundytų piktojo vilionėmis.

Dar vienas įstabus dalykas – Šėtono strategija. Piktasis akiplėšiškai meluoja. Prisiminkime, kaip žaltys melavo Ievai, iškreipdamas Dievo draudimą, taip pat ir dykumoje piktasis tvirtina, jog būtent jam yra atiduota visa valdžia ir didybė. Patikėję šiuo melu patikėtume tuo, ką mums bando įteigti „galios logika“ – esą būti moraliu, dievobaimingu, tai pasiduoti silpnumui. Tačiau yra priešingai – Viešpats neapvagia savo sekėjų, bet suteikia jiems stiprybę, daugelį kartų pranokstančią išorinį blizgesį.

Trečias gundymas – pats klastingiausias. Velnias tarsi kapituliuoja. Tačiau siūlo išbandyti Dievo ištikimybę. Kaip dažnai mes pasijaučiame galingi ir teisūs. Taip norisi bent trumpam užimti Dievo vietą, pasijusti Viešpačiu. Juk esame Jo bičiuliai, vadinasi, mums viskas galima. Keisti, auklėti, valdyti reikia juos. O mes esame išrinktieji, vertingesni už kitus. Šis gundymas ne vieną lyderį, politiką paskatino pamiršti, kad tikroji lyderystė – tai tarnystė, o ne mėgavimasis turima galia.

Jėzus atlaiko šį gundymą. Beje, kiek vėliau atlaiko dar kartą, kai uolusis jo sekėjas Petras jam tvirtina, kad Mesijas turi viešpatauti, o ne mirti. Mesijui dera galia. Jėzus piktai subara Petrą ir renkasi ne galią, o Kryžių. Turiu vilties, kad kada nors apie dabartinę krizę kalbėsime kaip apie skaistyklą, kuri buvo padovanota su visais skaudžiais spygliais. Tačiau mane daug kartų per dieną aplanko baimė, o gal mes nepadarome, ką galime, o gal… Nesigėdiju šios baimės, bet meldžiu Viešpatį, kuris geriau, nei bet kas, pažįsta mano širdį, jėgų išlikti viltyje.

Beje, evangelistas Lukas rašo, kad po gundymų dykumoje Šėtonas atsitraukia tik laikinai. Jis vėl grįš, visada grįžta. Tačiau nepamirškime ir Viešpaties pažado, jog Jis niekada nesiųs mums išbandymų, kurie neįveikiami, negali būti perkeisti meile.