Andrius Navickas

Vienas didžiausių Lietuvos politinio gyvenimo paradoksų yra tai, kad pačių mūsų renkamas Seimas yra viena nekenčiamiausių institucijų. Vis išsirenkame „ne tuos“.  Kita vertus, ką beišsirinktume, netrukus sutartinai konstatuojama, kad „nusivylėme“.

Lietuvoje Seimus rinkėjai bandė rinkti pagal įvairiausius kriterijus. Aukščiausioje Taryboje tvirtai dominavo Sąjūdžio atstovai. Nors jiems pavyko priimti pamatinės svarbos sprendimų, tačiau, akivaizdu, kad ilgainiui jie išsisėmė, susiskaldė ir susipriešino. Lietuvoje įvyko kol kas vieninteliai pirmalaikiai Parlamento rinkimai. Absoliuti dauguma rinkėjų nusprendė eksperimentuoti ir į valdžią sugrįžo „buvusieji“. Turėjome kol kas vienintelė laikotarpį, kai Seime vienareikšmiškai vyraujanti partija dar turi ir savo Prezidentą. Nepaisant to, įtampų, skandalų ir, kaip vėliau paaiškėjo, korupcinių sprendimų tikrai netrūko.

Tada nusprendėme, kad eks-komunistams derėtų pailsėti ir valdžią Seime atidavėme konservatorių ir krikščionių demokratų koalicijai. Beje, kai kalbame apie tai, kad trisdešimt metų Lietuvą valdė konservatoriai, tai „švelniai sakant“ netiesa. Realiai  dabartinė TS-LKD Seimo vairą turėjo vieną kadenciją. Ją galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, sparčiau nei bet kuriuo kitu laikotarpiu, augo atlyginimai, pensijos. Tačiau Vyriausybė nebuvo pasiruošusi Rusijos krizei, pritrūko politinės valios nuosekliai liustracijai.

Kai tik politologai pradėjo prognozuoti, kad Lietuvoje įsitvirtins politinė švytuoklė tarp „dešinės“ ir „kairės“, politinio eksperimento ėmėsi prezidentas Valdas Adamkus, suformavęs „Naujosios politikos“ bloką. Tai buvo posūkis prie „pragmatinės“ politikos, noras „iš viršaus“ atnaujinti Lietuvos politinę sistemą. Šio eksperimento vaisiai – tokios figūros, kaip Rolandas Paksas, Artūras Paulauskas. Galima konstatuoti, kad V. Adamkaus viltys, jog po šio eksperimento Lietuvos politiniame gyvenime bus daugiau darnos ir dialogo, deja, nepasitvirtino. Tik dar labiau išsitrynė politinių ideologijų ribos.

Nuo to laiko valstybę valdyti veržėsi popkultūros pasaulio atstovai, oligarchai (manau, pamenate, kad vienas iš V. Uspaskicho įsitraukimo į politinį gyvenimą motyvų buvo paskaičiavimas, kad pigiau ne finansuoti kurią nors partiją ir iš jos reikalauti „dėkingumo“, bet pačiam užimti svertinius politinius postus), „drąsiais“ pasivadinę vienos mergaitės teisių gynėjai, galiausiai „profesionalai“, „nesusitepę“ partiškumu. Na, o paskutinis siūlymas, kaip „pataisyti“ Seimą –  mechaniškai sumažinti parlamentarų skaičių dviem dešimtimis.

Nekelia abejonių tai, kad praktiškai kiekvienas iš mūsų teigiamai atsakytume į klausimą – ar norite, kad pasaulyje būtų mažiau kvailių? Toks noras suprantamas, tačiau kur kas sudėtingiau jį įgyvendinti. Ką daryti? Dar daugiau dėmesio skirti ugdymui? Reikliau vertinti žmonių, kurie veržiasi į viešumą, kvalifikaciją ir sugebėjimus? Juk erzina ir gyvenimą jaukia ne tik kvailiai, bet ir šiaip jau gana protingi savo srityje žmonės, kurie atsidūrė „ne savo rogėse“. Paprasčiausiai dalį žmonių išsiųsti į kosmosą? Tačiau, ar turime garantiją, kad išsiųsime „ne tuos“, ir tarp likusių kvailių procentas tik padidės?

Dabartinė valdančioji dauguma, „profesionalūs“ žali valstiečiai įsitikinę, kad dabartiniu laikotarpiu Seimo narių skaičiaus mažinimas yra svarbiausias politinis prioritetas. Šio klausimo svarstymui buvo skirta visa pratęstos Seimo sesijos diena. Paradoksalu, kad viešose diskusijose patys valdantieji nedalyvavo.  Politiniai sprendimai kaip dievybių ištarmės be jokių argumentų – per pastaruosius metus Parlamente įsitvirtinusi praktika.

Jei Seimas iš tiesų nebėra diskusijų, konstruktyvių ginčų, kompromisų ir bendrojo gėrio paieškos vieta, tai parlamentarų skaičių derėtų mažinti ne dvidešimčia, bet šimtu keturiasdešimčia. Paliekant vieną Parlamentarą, kuris retransliuos tautai iš Kosmoso gaunamus nurodymus.

Atidėjus į šalį visą ironiją, paklauskime savęs – ar Seimo narių sumažinimas yra dabar prioritetinis klausimas, ar tai žingsnis, stiprinantis parlamentinę demokratiją Lietuvoje? Ar būtų gerai, kad Seimo komitetuose sumažėtų parlamentarų? Ne. Paprasčiausiai dalis svarbių temų liktų anapus akiračio. Ar gerai, kad padidėtų rinkimų apygardos? Ne. Tai tik atitolintų žmones nuo jų išrinkto atstovo. Kita vertus, tai tikrai nebūtų tragedija. Tikrai ne vien nuo parlamentarų skaičiaus priklauso Seimo darbo kokybė. Labiau neramina kiti du dalykai.

Tai pirmas kartas po beveik trijų dešimtmečių, kai imama peržiūrėti Konstitucija. Pastaroji nėra vien paprastas dokumentas, kurį, natūralu, turime teisę tobulinti, tai kartu ir politinių procesų stabilumo garantas. Konstitucija turėtų būti keičiama, tik iškilus būtinybei. Šiuo atveju taip nėra ir atveriamas kelias prastiems precedentams.

Kitas dalykas – tai dėmesio nukreipimas nuo aktualių dabarties skaudulių. Ar Seimas neturėtų intensyviai diskutuoti dėl veiksmingiausių priemonių, kaip atgaivinti regionus, tobulinti pedagogų rengimo tvarką, kaip padėti žmonėms iš „pašalpinių“ tapti dirbančiais ir oriai uždirbančiais? Pagaliau, jei parlamentarai neturi svarbesnių reikalų, tai gal tada geriau, vietoj įmonės keistu pavadinimu, galėtų patys išnešioti pensijas? Kartu ir pamatytume, kaip gyvena Lietuvos pensininkai, pasiklausytume, ką jie apie mus galvoja.

Paradoksalu tai, kad, matant, kaip Seime ilgiausiai svarstomos tokios iniciatyvos, kaip „Kliento dienos“ paskelbimas per Juozapines, kaip žodelio prie ministerijos pridėjimas, kuris reiškia šimtų teisės aktų peržiūrėjimą ir visiškai nereikalingas išlaidas, kai ministerijos kilnojamos po Lietuvą vien todėl, kad susidarytų veiklos regimybė, tai iš tiesų didėja noras gerokai sumažinti parlamentarų skaičių ar apskritai panaikinti Seimą. Esu įsitikinęs, kad, jei Seime neliktų tokių čia užsisėdėjusių personažų, kaip Petras Gražulis, darbo kokybė Parlamente tik pagerėtų. Tačiau, matant populizmo vėtras, labiau tikėtina, kad neliktų tų, kurie tyliai, kruopščiai ir profesionaliai dirba, o rėksniai, „klounai“ išliktų.

Ar tikrai dabartinė opozicija „bijo“ atsiklausti tautos valios per Referendumą dėl Seimo narių sumažinimo? Ne. Tačiau tikrai skaudu, kai matai, kaip manipuliuojama žmonėmis, kaip nukreipiamas dėmesys nuo tikrai svarbių klausimų. Galiu tvirtai pasakyti, kad Seimo paskelbtas referendumas dėl parlamentarų skaičiaus mažinimo yra nepagarba tautai, kai „numetama“ spręsti visiškai nereikšmingą klausimą, vietoj to, kad pasitartume dėl pamatinių principų. Todėl šiame referendume nedalyvausiu. Raginu nedalyvauti ir jus visus. Nes tai tarsi pakvietimas į labai prasto lygio koncertą. Kam gaitųti laiką ir eikvoti nervus. Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, į kuriuos dera susitelkti.