Politinės komunikacijos tema jautri ir nepatogi. Priekaištas, kad visos problemos susijusios su komunikacija, labai erzina atsakingas pareigas užimančius politikus, kurie tvirtina, kad visas jėgas skiria sudėtingų problemų sprendimui, todėl esą neteisinga reikalauti, kad dalį laiko jie atimtų iš darbų ir skirtų žodžiams.

Kita vertus, yra nemaža grupė politikų, kurių veikla prasideda ir baigiasi įvaizdžio vadyba. Mano galva, svarbu pabrėžti, kad komunikacinis politikos aspektas nėra vien įvaizdžio vadyba.

Galiu prognozuoti, kad profesionalūs komunikacijos ekspertai mano įžvalgas sukritikuos kaip mėgėjiškas, tačiau noriu išsakyti savo įžvalgas, kurios subrendo dalyvaujant politiniuose procesuose.

Pirmąją jau minėjau – komunikacija nėra vien įvaizdžio vadyba. Kita vertus, svarbu suprasti, kad politinis gyvenimas – tai ne tik valstybei reikšmingų problemų sprendimas, tačiau ir kova dėl tos situacijos apibrėžimo, prioritetų etc. Politika yra komandinė veikla ir orientuota į sutarimo erdvės auginimą.

Šioje vietoje dera daryti svarbią perskyrą, kad aš kalbu apie politiką, kaip ją siūlė suvokti Aristotelis, kuri yra kuriančios politinės bendruomenės išraiška. Konkuruojanti politikos samprata – makiaveliška, kai politika suvokiama kaip menas primesti savo sprendimus.

Antra, komunikacija nėra priedas prie politikos, kuriam esą gali nelikti laiko. Tiek gera, tiek prasta komunikacija yra sudėtinė politinio proceso dalis. Politiniame lauke yra tiek tarpusavyje konkuruojančios politinės grupės, tiek stebėtojai, auditorija, kuri per rinkimus pateikia savo vertinimus.

Kiekvienas politinis sprendimas turi savo struktūrą, kurią labai svarbu išryškinti.

a) Problemos, kurią ketinama spręsti įvardijimas. Atskirais atvejais svarbu pagrįsti, kad tai reali, o ne išgalvota problema.

b) Daugeliu atvejų tenka įvardinti problemos ištakas. Kodėl ji iškilo ir kas bus, jei į ją nebus reaguojama?

c) Naudinga įvardinti alternatyvius sprendimo būdus, palyginant juos iš sąnaudų – naudos perspektyvos.

d) Iš alternatyvų palyginimo tampa aišku, kodėl pasirinktas būtent toks politinio veikimo būdas.

e) Ko reikia, kad ši problema būtų išspręsta? Kokios kliūtys gali iškilti?

f) Ar problemos sprendimas gali sukelti nepatogumų kuriai nors visuomenės grupei? Jei taip, tai turi būti numatyta, kaip tai bus kompensuojama, arba kitas variantas – kokią naudą ji turės, kai problema bus išspręsta.

g) Kas bus daroma, kad išsprendus problemą ji vėl nepasikartotų – atkryčio prevencija.

Septyni punktai, kurie tikrai nėra sudėtingi, kaip atominė fizika. Galima juos vadinti sveiko proto postulatais, tačiau bėda ta, kad sveiko proto šiandien politikoje nėra tiek daug.

Svarbu pateikti pavyzdžių, nes tai, ką parašiau, gali atrodyti banalu ir „pritempta.“

Pradėsiu nuo mažo kiekio narkotikų dekriminalizacijos iniciatyvos. Oponentai ją sustabdė net ne Seimo posėdžiuose, o žmonių galvose. Didelė dalis žmonių įsitikinę, kad ši iniciatyva – tai pastanga legalizuoti narkotikus. Tą įsitikinimą stiprina matomas kontekstas – tarp moksleivių labai paplito psichotropinės medžiagos. Todėl „legalizavimas“ ypatingai gąsdina.

Je, formuluojant dekriminalizavimo iniciatyvą būtų skirtas pakankamas dėmesys mano išdėstytiems „sveiko proto postulatams“, t.y. gerai komunikacijai, dabar, tikėtina, turėtume kitokį teisinį reguliavimą. Pirmiausia turėjo būti atkakliai kartojama, kad tai yra veiksmingesnio būdo kovoti prieš priklausomybes paieška, o ne kapituliavimas prieš priklausomybes. Taip pat buvo itin svarbu pabrėžti, kad mažo kiekio narkotikų kriminalizavimas yra praėjusioje kadencijoje įvesta ir nepasiteisinusi praktika. Dabartinė situacija kaip tik ir parodo, kad ji nepasiteisinusi.

Neanalizuosiu toliau, bet, tikiu, esmę supratote.

Kitas atvejis – akcizo „žaliajam kurui“ pataisos.

Pasigedau iš ministerijos labai aiškaus paaiškinimo – kokia problema sprendžiama? Kaip jis susiformavo? Kas bus, jei mes nieko nedarysime? Kokios kitos alternatyvos ir kuo jos prastesnės? Kodėl žemdirbiai neturi jaustis skriaudžiami? Kodėl visa visuomenė turi priimti sprendimą kaip teisingą?

Kodėl visi šie paaiškinimai nepateikiami? Turiu galvoje, labai aiškų, įtaigų ir nuolat kartojamą pateikimą, o ne vien kelis sakinius interviu ar spaudos pranešime.

Suprantu, kad siekis racionalizuoti politinį procesą ir aiškiai jį struktūruoti gali skambėti naiviai. Tačiau ar tikrai mums tinka tai, ką turime šiandien? Daugybė ginčų dėl atsakymų, kai net nežinome, koks buvo klausimas.

Dar vienas pavyzdys – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iniciatyva išviešinti visus asmenis, kurie bendradarbiavo sovietmečiu su KGB, nesvarbu ar jie patys prisipažino ir liustravosi, ar ne? Labai skeptiškai žvelgiu į sovietmetį ir esu įsitikinęs, kad KGB buvo nusikalstama organizacija. Tačiau esminis klausimas – ar „bendradarbių“ išviešinimas būtų smūgis KGB? Jei mes galėtume sakyti, kad turime visų bendradarbių sąrašus, o ne tik tų, kuriuos mums paliko KGB, kitus išsiveždama į Maskvą, galima būtų sutikti. Tačiau dabartinėje situacijoje tokia iniciatyva reikštų KGB tradiciją tęsiančios FST informavimą, kurie buvę „bendradarbiai“ mums žinomi, kurie – ne. Kitas – labai svarbus – argumentas prieš – Lietuvos valstybė pasiūlė taisykles, kad asmuo, kuris liustruojasi, prisipažįsta apie savo praeitį, kartu prisiimdamas ir tam tikrus karjeros apribojimus, nėra viešinamas. Tie asmenys, kurių „bendradarbiavimas“ paaiškėjo, bet kurie neprisipažino savanoriškai, yra viešinami.

Seimo salėje kelias valandas „tomaševskininkai“, Gražulis, Žemaitaitis ir co. moralizavo valdančiąją daugumą, kad mes esame „kgbistų stogas“. Dar kartą įsitikinome, kad beprasmiška su jais racionaliai diskutuoti, tačiau labai svarbu – ne tiek dėl jų, kiek dėl visos politinės bendruomenės, aiškiai racionalizuoti, kokia iš tiesų problema ir kokie sprendimai galimi.

Prisipažįstu, kad šiuo tekstu noriu išprovokuoti diskusiją apie politinę komunikaciją. Nes matau problemą – vieni įprato kartoti, kad valdžiai esą trūksta komunikacijos, o tie, kurie priima sprendimus, tokią poziciją priima kaip kabinėjimąsi.