Vienintelis šventasis, kurį teko matyti gyvą Vilniuje. Šis popiežius mokė mus nebijoti ir būti laisviems. Lietuvius ir lenkus ragino gyventi kaip brolius. Jo paskelbti dokumentai mane paskatino nerti į Bažnyčios socialinio mokymo vandenis. Tačiau didžiausią pėdsaką širdyje paliko šio popiežiaus paskutinieji metai, kai jis paliudijo, kad kančia neatima iš žmogaus orumo, o tik dar labiau jį subrandina.

Turime mesti į šalį visas baimes, kad galėtume nešti Kristų į pasaulį, kad ir kuo užsiimtume, kur begyventume.

Kiekvienas žmogus yra brangesnis už viso pasaulio auksą.

Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmogus ieško tiesos ir ja gyvena.

Malda pripildo protą tiesos, o širdžiai suteikia viltį.

Gyvenimas yra mums patikėtas talentas, kurį turime perkeisti, pagausinti ir paversti dovana kitiems.

Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų. Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos. Tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės.

Dievas ateina pas mus per dalykus, kuriuos geriausiai pažįstame ir galime lengviausiai patikrinti – per mūsų kasdienio gyvenimo dalykus.

Tikėjimas – tai laisvės pasiūlymas.

Tikėjimas ištobulina vidinę akį ir atveria protą, kad šis įvykių sraute įžvelgtų apvaizdos veikimą.

Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą.

Nebijokite atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus.

Kartu Kristus mokė žmogų daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie kenčia. Šiuo dvejopu aspektu jis iki galo atskleidė kančios prasmę.

Esame pašaukti mylėti ir gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę, atkakliai ir narsiai dirbti tam, kad pernelyg daug mirties ženklų paženklintame mūsų laike pagaliau įsiviešpatautų nauja gyvybės kultūra, tiesos ir meilės ugdymo vaisius.

Ydos nenustoja būti ydomis, net jei tampa madingos.