Popiežius Pranciškus paradoksaliu būdu liudija apie klerikalizmo pavojų Bažnyčioje. Viena iš tokio klerikalizmo apraiškų – kai institucinės bažnyčios šulai pasijunta didžiais geopolitikais ar politinių klausimų ekspertais. Tokia puikybė baigėsi skaudžiu nepataikymu į tikslą.

Kas aš toks, kad galėčiau kritiškai vertinti popiežiaus pasisakymus? Popiežiaus, kuris, mano įsitikinimu, yra gilus tikėjimo žmogus ir dovana Bažnyčiai? Esu vienas iš Bažnyčios narių ir jaučiu pareigą reaguoti į tai, kas vyksta mano Bažnyčioje. Ypatingai tada, kai šv. Petro įpėdinis akivaizdžiai „grybauja“, kalbėdamas apie Rusijos imperialistinės tradicijos vertę.

Popiežiaus pasisakymas Peterburge susirinkusiems rusų jaunuoliams – tai tik dar vienas parodymas, kad visi mes sugebame prisidirbti. Tik tada, kai užimi tokias atsakingas ir garbias pareigas, skauda ir kitiems.

Gaila, kad kažkas įtikino popiežių nevykti į kraujuojančią Ukrainą. Jis būtų savo akimis pamatęs tai, kas dabar jam parodoma per, švelniai tariant, angažuotų Rusijai konsultantų pasakojimus. Paradoksalu, kad, kalbėdamas apie karą Ukrainoje, popiežius ne pirmą kartą kvestionuoja savo paties kartotą principą, kad privalome drąsiai būti aukos, o ne agresoriaus pusėje.

Visi Vatikano spaudos tarnybos bandymai „sušveninti“ popiežiaus improvizaciją apie Rusiją atrodo, Lietuvos Prezidento žodžiais tariant, kaip „nabašniko šlakstymas žaliąja arbata“. Nepaisant to, tikrai nesiruošiu kvestionuoti popiežiaus autoriteto Bažnyčios mokymo klausimais. Kai Bergoglio buvo išrinktas, rašiau, kad tai bus nepatogus popiežius ir su juo bus visiems nelengva. „Nepatogumas“ yra geras dalykas. Be kita ko, dar kartą galime permąstyti, kas yra Bažnyčia ir kodėl Bažnyčios socialiniame mokyme perspėjama dėl institucinės Bažnyčios įsivėlimo į politinę polemiką.