Pergalės parado ir Putino kalbos daugelis laukėme kaip semiotikai – naujos medžiagos analizei. Tiesą sakant, daugiausia lūkesčių buvo sukėlę „rusų sielos žinovai“, anonsuojantys, kad išvysime kažką labai svarbaus ir gal net keičiančio situaciją.

Kita vertus, sunku nesutikti, kad visas renginys atskleidė labai daug. Kaip ir pranešimas, kad dėl prastų oro sąlygų neįvyko parado „vinimi“ turėjęs būti oro pajėgų pasirodymas su žadėtu Paskutinio teismo lėktuvu. Visa parado nuotaika buvo tokia dirbtinai žvali – tarsi sunkiai sergantis žmogus bandytų šypsotis artimiesiems ir sakyti, kad viskas gerai. Putinas tikrai nesudarė pasaulį valdančio žmogaus, kuris valdo pasaulį. Jo kalba labiau priminė pasiteisinimą su dirbtine panegirika kariams, gavusiems į skūrą.

Ne, tikrai ne to tikėjosi Putinas, pradėdamas karą. Pralaimėjusiųjų paradas, bandant padrąsinti save – esą dar ne visi išsibėgiojo. Tačiau jausmas toks, kad visi ant išsibėgiojimo ribos. Net ir ta džiūgaujanti masė tokia neįtikinanti. Net nepalyginsi su koncertu Lužnikuose.

Na, pademonstravo Putinas, kad dar turi vergų ir, regis, laimingiausias buvo dėl to, kad liko gyvas ir niekas per paradą nenusprendė simboliškai pakeisti istorijos. Gal tai vienintelė pergalė, kurią šiandien jis dar gali pasiekti.