Noriu pasveikinti mus visus, kad Prezidento Gitano Nausėdos kadencija pasiekė pusiaukelę. Sakoma, kad optimistas mato puspilnę taurę, o pesimistas – pustuštę. Tačiau ar nesvarbiau net ne tai, kiek taurėje skysčio, bet koks jis?

Jei jau pradėjau apie taures, derėtų pereiti prie tostų, tačiau prieš tai – kiek parafrazių.

Perfrazuojant psichiatrą Alekseičiką galima teigti, kad vieni žmonės išauga į Prezidentus, kiti kažkaip papuola į Prezidento pareigas. Yra Prezidentai nuo Dievo ir tokie, kai norisi sakyti – neduok Dieve.

Perfrazuojant Dantę tenka pripažinti, kad neretai nuėjęs pusę kadencijos kelio pasijunti išklydęs iš kelio ir atsidūręs kažkokiame neaiškiame take.

Perfrazuojant Češyro katiną kartais lieka tik šypsena, bet ir ji kelia liūdesį.

Perfrazuojant Sokratą, Prezidento rinkimai visada gerai: išrinksime išmintingą ir darbštų, būsime laimingi, išrinksime kokį nors simuliakrą – bent politinis humoras suputos.

Turiu pripažinti, kad retam politikui pavyko mane tiek nustebinti, kiek Ekscelencijai. Kai tik nutilo rinkimų kovos trimitai, visai rimtai galvojau, kad naujojo prezidento kadencija bus nuobodi, bet gal bent „stabiliai nuobodi“. Nuobodu tikrai nebuvo. Čia kaip sutikus prižiūrėti esą ramų kaimyno vaiką, kuris sugalvoja tiek eibių, jog net katės pradeda atrodyti šventumo įsikūnijimas. Tačiau koks palengvėjimas, kai priežiūra baigiasi…

Kaip dėl likusios kadencijos dalies ir visų planų naujoms kadencijoms? Taip, esu naivus, o gal labai noriu turėti dėl ko didžiuotis savo Prezidentu, todėl tikrai norėčiau sau ir visiems Jums palinkėti, kad Prezidentas sugebėtų mus maloniai nustebinti. Juk būna visokių Holivudo filmų, kai herojai, kurie, švelniai tariant, nežavi, paskui keičiasi ir tampa fainuoliais. Galų gale, juk dar ir ne visi patarėjai Daukanto aikštėje pasikeitė. Dar vis kažko ieškoma. Juk dar nėra užrašo ties paradinėmis durimis, pasiskolinto iš Dantės: „Tepraranda viltį visi, čia patekę“.

Žadėjau tostą… Na, reikia tokio, kad tiktų mums visiems, žvelgiantiems į Prezidento pusiaukelę su savais vertinimais ir lūkesčiais. Tad pasirenku Klaivo Liujiso pastebėjimą – palinkėjimą:

Mano manymu ne visi pasirinkusieji klaidingą kelią pražūva, bet visi išsigelbsti grįžę į teisingą kelią. Jei klaidingai susumavai, tai gali ištaisyti, bet tik grįžęs iki tos vietos, kur padarei klaidą, ir nuo jos skaičiuodamas iš naujo, o ne tiesiog eidamas toliau.