Apie mane

Gimiau Vilniuje 1972 metais. Ypatingi metai Lietuvai. Pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, gegužę vyko „kalantinės“. Beje, būtent šių metų pradžioje Guamo džiunglėse atrastais japonų kareivis Stoichi Yokoi, kuris buvo įsitikinęs, kad vis dar tęsiasi Antrasis pasaulinis karas ir jis saugojo jam patikėtą teritoriją.

Kas dar įvyko tuo laiku? Jau gerokai primirštas, bet anuomet labai daug dėmesio sulaukęs Romos klubas paskelbė studiją „Augimo ribos“, kurioje perspėjo, kad turime riboti vartojimą ir atsakingiau elgtis su gamta. JAV sudrebino Watergate‘o skandalas, privertęs atsistatydinti prezidentą R. Nixon‘ą. Bent kiek amerikiečius paguodė tai, kad pirmą kartą amerikietis tapo geriauisu planetos šachmatininku – tai pavyko Bobby Fisher‘iui.
Deja, bet prastos žinios iš sporto pasaulio buvo stipresnės už geras. Miunchene vykusioje olimpiadoje teroristai nužudė vienuoliką Izraelio sportininkų.

Sako kai gimiau

Sako, kai gimiau, buvo pavasaris. Neatsimenu. Taip jau būna, kad pamirštame labai svarbius dalykus. Pasakoja, jog neverkiau ir tai buvo įtartina gydytojams. Veikiausiai buvau pernelyg sutrikdytas keisto naujo pasaulio. Verkti visa gerkle pradėjau iš karto, kai grįžau iš ligoninės. Veikiausiai dėl to, kad dabar jau galėjau saugesnėje aplinkoje išsakyti, ką galvoju apie pasaulį.

Esu trečias sūnus ir jauniausias vaikas šeimoje. Visą gyvenimą buvau ir esu apsuptas meile, Tai suteikia saugumo. Aišku, kažkiek ir išlepina. Kaip ir daugeliui sovietmečiu auguusių vaikų, vaikystėje trūko intensyvesnio bendravimo su tėvais ir vientisumo tarp “mažojo” ir “didžiojo” pasaulių.

Navickas
Andrius Navickas

Dar apie Mamą

Idant galėtume gyventi nestokodami, tėvai dirbo per kelis darbus. Mamai pokariu buvo tekę slapstytis kaimynų rūsiuose, kai išvežus artimuosius į Sibirą, liko tik su teta. Veikiausiai todėl mama atiduodavo visas jėgas, kad tik mes, sūnūs nevargtume taip, kaip jai teko vargti.

Dar apie Mamą. Ji dar kūdikystėje neteko mamos. Nepaisant to, kad tėtis buvo pasiturintis inteligentas, kilęs iš Vidurio Lietuvos, mamos vaikystėje būta daug nesaugumo. Sovietų susidūrimas su naciais prasidėjo, mamai švenčiant trečiąjį gimtadienį. Iš Žeimių teko keltis į Kėdainius. Iš karo laikų man svarbūs mamos pasakojimai apie jos senelius, kurie per visas karo sumaištis pas save slapstė žydus, lenkus, vokiečius ir net rusus. Padėjo visiems, kam reikėjo pagalbos, nes pirmiausia žvelgė į žmogų, o ne domėjosi jo tautybe ar pažiūromis.

Sovietams nesugebant įveikti partizanų, vis intensyvėjo trėmimai – siekiama buvo sugirauti partizanų atramas. Į Sibirą iškeliavo ne tik mamos tėtis, bet ir visas būrys tetų ir dėdžių. Jau vien tai niekada man neleido patikėti sovietinės sistemos pažadais. Tiesa, tikrai dera nuleisti galvą prieš tuos, kurie padėjo mano mamai ir daugliui kitų, kurie slapstėsi nuo trėmimų. Žmonės, rizikuodami savo saugumu ir gerovę, slėpdavo pabėgėlius, maitino, globojo.

Tėtis iš Žemaitijos

Po kurio laiko mama su teta pervažiavo į Kauną ir net įstojo į Kauno medicinos institutą, nors niekada nebuvo nei pioniere, nei komjaunuole. Tapo stmotologe ir pirmąja darbo vieta pasirinko Pabradę, kad galėtų būti arčiau iš tremties grįžusių giminių, kuriems neleido gyventi gimtinėje, jie turėjo įsikurti Vilniaus krašte.

Netrukus mama grįžo į Kauną, nes ištekėjo už mano tėčio ir Kaune susilaukė pirmagimio. Iškilus klausimui apie erdvesnį gyvenamąjį plotą, visa šeima pervažiavo į Vilnių, kuris XX a. septintajame dešimtmetyje nebuvo toks traukos centras kaip dabar, labai trūko lietuviškai kalbančių specialist. Mano brolis Viktoras ir aš jau gimėme Vilniuje.

Mano mama, kol tik sveikata leido, dirbo stomotologe – chirurge. Pradžioje Antroje poliklinikoje, kuri veikė dabartinėje Didžiojoje gatvėje, paskui Antakalnio klinikinėje poliklinikoje.

Mano tėtis gimė  Klaipėdoje, bet didžiąja jaunystės dalį pragyveno Viekšniuose ir Mažeikiuose, tad laiko save tvirtu žemaičiu. Deja, jau prasidėjus sovietinei okupacijai, mano senelis buvo suimtas ir išvežtas į Vorkutą kaip politinis kalinys, iš kur po kelių metų mano močiutei ir tėčiui atėjo pranešimas, kad jo nebėra. Tėtis su savo mama kurį laiką gyveno Kretingoje, paskui persikėlė į mano močiutėsw gimntinę, Gyvuolių kaimą ir į Mažeikius. Čia baigė vidutinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos institute. Tėtis pasakoja, kad norėjo būti mediku, tačiau jo biografija griežtai tam užkirto kelią. Net ir inžinieriumi norint būti, tėčiui teko klastoti savo tėčio mirimo liudijimą, nutylėti faktą, kad yra politinio kalinio vaikas.

Andrius Navickas
Andrius Navickas

Tėvų pavyzdys

Mano tėvai susipažino Kaune. Susituokė Jonavoje, vestuves švente Pabradėje. Kurį laiką tėtis dirbo statybos inžinieriumi Kaune, paskui, kai persikėlė į Vilnių, pradėjo vadovauti Centriniam mokymo kombinatui, kuriame buvuo ruošiami įvairaus profilio darbininkai. Šiose pareigose tėtis dirbo daugiau nei keturiasdešimt metų.

Mano tėvai susituokė 1961 m. ir nuo to laiko darniai gyvena. Esu labai dėkingas jiems už pavyzdį, kokia dovana yra šeima.

Mano broliai, kaip ir aš, augome Vilniuje. Vyresnėlis Alvydas yra psichiatras, o kitas brolis Viktoras – inžinieriui. Abu jie turi labai gražias šeimas.

Senamiestyje

Nuo ketverių metų amžiaus gyvenu Vilniaus Senamiesčio širdyje, prie pat vietos, kur buvo Didžioji Sinagoga. Kai čia persikėlėme, visi  stebėjosi, kodėl pasirinkome tokį nemadingą rajoną. Kaip keičiasi skoniai ir požiūriai, ar ne? Darželio nelankiau, nes buvau prižiūrimas močiutės, kuriai esu dėkingas už pirmasias ekskursijas po Vilniaus muziejus, taip pat eidavo į tas bažnyčias, kur buvo daroma Prakartėlė.

Žinau, kad pakrikštytas buvau Jonavoje, o Pirmąją Komuniją priėmiau Kulautuvoje, kartu su pusbroliu Algirdu, kuris dabar žymus aktorius, ir disidento Petro Plumpos sūnumis.

Baigiau Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklą.  Manau, kad man tikrai pasisekė. Čia sutikau nuostabius klasiokus, daug įdomių asmenybių. Čia sugebėjau atsispirti gana dideliam spaudimui stoti į komjaunimą. Per daug žinojau apie sistemą, kurioje gyvenau, kad galėčiau su ja koloboruoti.

sinagoga
3 brolis

Trečias brolis

Kaip ir dera “trečiajam broliui”, ieškojau savo, keisto kelio ir nusprendžiau stoti į neseniai atkurtą Filosofijos fakultetą. Suprantu, kad daugumai sąvoka “filosofija” yra susijusi su nepraktiškumu, atotrūkiu nuo kasdienybės. Tačiau, ptikėkit, kad galima būtų geriau matyti situaciją, dažnai tikrai verta pažvelgti į ją iš aukščiau, pavyzdžiui, pasinaudoti drono nufimuotu vaizdu. Taip pat ir filosofija bando analizuoti įprastus dalykus neįprastais kamapais ir tai ugdo kritinį mąstymą, o ne paverčia egzaltuotu svajokliu.

Esu filosofijos daktaras ir savo disertaciją apsigyniau Vilniaus universitete. Jos tema buvo – Žmogaus teisių pagrindimo problema šiuolaikinėje politinėje filosofijoje. Kokią tezę gyniau? Gyvename |žmogaus teisių” sąvokos infliacijos laikais, kai kiekvineas įnoris bandomas pavertsi teisių balionu. Tačiau kaip spręsti situacijas, kai “žmogaus teisės” kertasi tarpusavyje? Kuo pagrįsti reikalavimai politinei bendruomenei paisyti konkrečios “žmogaus teisės”, kaip universalios ir neginčijamos? Disertacijoje bandžiau atskleisti, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur matome didžiulį spaudimą atsisakyti “žmogaus prigimties” sąvokos, “žmogaus teisių” doktrina pakimba ore ir nebeturi tvirto pamato. Mano įsitikinimu, turime pripažinti, kad prigimtinio įstatymo tradicija nėra atgyvena, bet itin svarbus Vakarų civilizacijos sandas, kurį šiandien vėl turėtume aktualizuoti.

Redaktorius ir dėstytojas

Trejus metus dirbaus Teisingumo ministerijoje, Registrų departamento vyriausiuoju specialist. Dirbau Reliigjos studijų ir tyrimų centre Vilniaus universitete, koordinavau kelis svarbius tarptautinius tyrimus. Pradėjau dėstyti įvairius kursus aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitete, M. Romerio universitete, K. Simonavičiaus universitete ir Šv. Juozapo kunigų seminarijoje.) ir paskutines paskaitas studentams baigiau skaityti prieš pat prisiekdamas Seime.

Pirmoji mano veikla, susijusi su politika, buvo pagalba Seimo nariui Jonui Šimėnui, kuris tuo metu buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Vilniaus ksyriaus pirmininkas. Taip pat esu buvęs ir Seimo narių Algirdo Saudargo, Irenos Degutienės padejėju.

Nuo politikos ir darbo valstybionėje institucijoje atsitraukiau, kai prisijungiau prie kuriamo krikščioniško internet dienraščio Bernardinai.lt. Netrukus, kai dėl sveikatos problem pasitraukė pirmoji vyriausioji redaktorė Elvyra Kučinskaitė, užėmiaus jos vietą. Dar po kurio laiko, kai buvo įkurta VŠĮ Bernardinai.lt, tapau ne tik redaktoriumi, bet ir direktoriumi. Bernardinai.lt dirbau daugiau nei dešimt metų. Mano įsitikinimu, pavyko pasiekti itin daug. Buvo laikotarpis, kai Bernardinai.lt galėjo net rimtai konkuruoti su populiariausiomis žiniasklaidos priemonėmis Lietuvoje. Pradėjome leisti ketvirtinį žurnalą, išleidome daug knygų.

AndriusNavickas
priesaika seime

Seime

2016 m. buvau atleistas iš visų pareigų Bernardinai.lt ir ruošiausi pradėti darbą Seime. Tačiau likimas iškrėtė pokštą ir likau pirmuoju po brūkšnio TS-LKD sąraše. Dar kartą teko savęs paklausti – ar tikrai noriu eiti politiko keliu, ar pirmosios nesėkmės neišgąsdins? Talkinau patekusiems į Seimą, buvau išrinktas į partijos Priežiūros komisiją, Po devynerių mėnesių, Amžinybėn iškeliavus R. Žilinskui, buvau pakviestas tapti Seimo nariu.

2017 m. birželio 15 d. prisiekiau, padėjęs ranką ant Konstitucijos, sąžiningai ri tvirtai ginti savąją valstybę. Po kelių akimirkų jau sėdėęjau Seimo posėdžių salėje ir turėjau balstuoti, svarstant įstatymus.

Žmogaus teisės

Prisipažįstu, labiausiai norėjau dirbti Švietimo arba Kultūros, arba Socialinių reikalų komitetuose, tačiau TS-LKD neturėjo papildomų kvotų juose ir pradėjau darbą ten, kur dirbo R. Žilinskas – Žmogaus teisių komitete. Taip pat priklausau Priklausomybių prevencijos ir Smurto bei savižudybių prevencijos komisijoms. Vadovauju laikinajai Solidarumo su tibetiečiais grupei Seime.

dalailama ir barzda
mano zmona ir dukra

Šeima

Ilgo prisistatymo pabaigai palikau faktą, kad jau beveik ketvirtį amžiaus gyvenu santuokoje su Vaida. Ji yra sociologijos magistrė, šiuo metu dirba Vilniaus arkivyskuopijos katechetikos centre, Užauginome dukrą Dominyką Mariją, kuri baigė filosofijos bakalaurą, o šiuo metu studijuoja analitinę žurnalistiką.

Vaikystėje bandžiau muzikuoti, bet neturėjau tam gabumų.  Labai mėgau skaityti ir žasiti šachmatais. Buvau net iškovojęs kandidato į sporto meistrus šachmatuose kvalifikaciją. Šiandien jau esu ne tik knygų skaitytojus, bet ir vertėjas bei rašytojas. Esu išvertęs penkias knygas, tiek pat jų parašęs ir kelis kartus daugiau sudaręs.

Gyvenu Vilniuje

Gyvenu Vilniuje. Myliu Vilnių. Nežinia už ką. O ne gi meilė būna kitokia? Myliu savo žmoną, dukrą, bičiulius, su kuriais kartu keliaujame į Pažadėtąją žemę. Regis, viskas kaip reikia…. Visa kita bus pridėta – tiek, kiek reikia.

vilnius