Per pastaruosius du tūkstančius metų krikščionys nuolat su neramia širdimi dairėsi pranašauto Antikristo. Gal tai Neronas, siunčiantis krikščionis liūtams sudraskyti? Gal tai saracėnų valdovas, užgrobęs Šventąją Žemę? Gal imperatorius Petras, nusprendęs reformuoti  krikščionybę Rusijoje ir smaloje verdantis disidentus? Prancūzijos revoliucionieriai, paleidę apyvarton negailestingą giljotiną? Hitleris? Stalinas? Prieš tradicinę šeimos sampratą kovojantys dabarties funkcionieriai?

Tačiau nepamirškime svarbios detalės – Liuciferis, prieš tapdamas tamsybių gaivalo lyderiu, buvo šviesos angelas. Jo maištas rėmėsi ne nusivylimu, bet puikybe. Jis nusprendė, kad pats gali būti šviesos šaltiniu ir… paniro į tamsą.  Taip pat ir Antikristas sugeba patraukti žmones, nes yra labai panašus į Kristų, pateikia save kaip patobulintą Išganytoją.

***

Jėzų pirmieji pasmerkė fariziejai. Jie tikrai nebuvo netikėliai. Jie buvo religinis elitas, kurie uoliai saugojo religinę tradiciją. Jiems ji buvo kaip apsauginė kaukė nuo gyvenimo išbandymų.  Fariziejai laukė Gelbėtojo, kuris juos paims į naująjį Nojaus laivą, nubaus netikėlius ir įkurs teisuolių karalystę.  Jėzus visiškai netiko tokiam vaidmeniui. Vien jau dėl to, kad jis reikalavo nusiimti kaukes, sudeginti jas meilės žaizdre ir  pasitikėti vien Viešpaties gailestingumu, kuris silpnybių vandenį paverčia nenugalimos stiprybės vynu. Tai atrodė pernelyg rizikinga. Kai reikėjo rinktis – Jėzų ar religines kaukes – fariziejai nedvejodami pasirinko pastarąsias.

Šiandien nesunku pašiepti šių religingų žmonių trumparegiškumą. Tačiau nepamirškime, kad kiekviename tikinčiame žmoguje taip pat įsitenka ne tik dėl savo nuodėmių susikrimtęs muitininkas, bet ir  į teisuolio vaidmenį įsijautęs fariziejus.

***

Prieš paskelbdama Gerąją Naujieną, krikščionybė paskelbia blogąją: mes visi sergame nuodėme ir patys negalime susitvarkyti su šia savo liga. Mes negalime išsigelbėti iš nuodėmės savarankiškai, nes visos pastangos yra ne daugiau kaip iliuzinės autonomijos kūrimas. Nieko keisto, kad Viešpats paprastai įžengia į mūsų gyvenimus sudėtingų krizių akimirkomis, kai mums atrodo, kad patyrėme beviltišką  gyvenimo avariją ir nustojame atkakliai spausti pastangų aksceleratorių, pradedame dairytis aplinkui,  Kitame matyti ne agresorių, bet pagalbos dovaną.

Esame silpni ir trapūs. Nepaisant to, esame mylimi ir priimami Dievo. Mes Jam rūpime, Jis mūsų ieško ir visada gali padėti. Tai Gerosios Naujienos esmė: kad ir kokia sunki nuodėmės liga būtų, yra Gydytojas ir yra priešnuodis – ėjimas su Kristumi.  Per Kryžių į Išganymą. Bėda ta, kad mums norėtųsi kito išgydymo būdo nei Kryžius ir kitokio pasakojimo apie mus. Pavyzdžiui, tokio, kuris leistų pasijusti sveikiems ir gražiems, galingiems ir turtingiems. O mums siūloma kelionė erškėčiais apaugusiu keliu, kuris atveda ne į tviskančius rūmus, bet į savą Golgotą. Mums atrodo, kad visai pakaktų išmintingo Mokytojo, kuris pamokytų, kaip mums susikurti tokį gyvenimą, apie kurį svajojame. Vietoj to mums pristatomas Gelbėtojas, kuris sako, jog mūsų tikroji Tėvynė yra ne tie vidiniai griuvėsiai, kuriuos atkakliai bandome atstatyti, bet Naujoji Jeruzalė, tačiau jai turime išvalyti vietą, gultis ant operacinio stalo ir leisti mums išpjauti nuodėmės metastazes. Vienintelis užmokestis už tokią operaciją – visiškas pasitikėjimas Gydytoju, atiduodant save į Jo rankas.

Dievas neprimeta savo gydymo, Jis jį kantriai siūlo ir taip iškyla svarbiausias gyvenimo klausimas – kur yra tikroji mano būties ašis ir gyvybės šaltinis, kas yra tas Gyvybės medis, kuris leidžia man išlikti praeinamybės vėtrose? Atsakant į šį klausimą, religija gali būti tiek kaukė, kuri mums sukuria saugaus prieglobsčio nuodėmių graužiamame pasaulyje iliuziją, tiek  kiekvienam unikaliu kryžiaus keliu.  Fariziejiška religija laikosi įsikibusi galios iliuzijos, jai nereikia Kryžiaus, pakanka ideologijos. Tačiau tiesa, kad tarp galios kulto ir Išganymo per Kryžių nėra jokių sąlyčio taškų. Gyvenime nuolat tenka daryti kompromisus, tačiau, kalbant apie patį svarbiausią gyvenimo klausimą, nėra vietos kompromisui. Tol, kol galvojame, kad su mumis viskas gerai, tik aplinka kalta, pasaulis degradavo, tol Išganytojas atrodo kaip agresorius, tačiau, kai įsisamoniname, jog ir vėl susidirbome, jog save griauname ir nuolat darome kvailystes, nes paprasčiausiai negalime kontroliuoti ne tik pasaulio, bet ir savęs pačių, tada Dangiškasis Tėvas, tiesiantis ranką, yra Išganytojas, siekiantis duoti, o ne atimti.

***

Būti prarasta menkute drachma ar paklydusia paika avimi, kurią Ganytojas užsikelia ant pečių ir neša, nesinori, maga brautis į pirmą teisuolių eilę, dabintis religinių nuopelnų blizgučiais, įrodinėti savo lojalumą, bandyti užkariauti visą pasaulį, kuris esą nuėjo šunkeliais. Priparatome tarsi Sizifas tarnauti nuodėmės akmeniui, nes susikūrėme iliuziją, kad mūsų pareiga jį ridenti į kalną, ir tai esą svarbiau už bet ką kitą. Tačiau gyvenimas vis slysta iš rankų, ir tik žaizdotiems, aplamdytiems pagaliau mums nušvinta, jog tai, už ką pykome ant Viešpaties, yra Jo dovana, išlaisvinimas, durys į kitokį gyvenimą. Kai kaukės nukrinta, išvystame ne rūstų Teisėją, bet mylintį Tėvą. Deja, labai dažnai būtent religinės kaukės tampa tuo suklupimo akmeniu, kuris sustabdo mūsų kelionę paskui Išganytoją.

***

Paradoksaliausia krikščionybės žinia yra ta, kad nė vienas nevykėlis, jei tik turi drąsos pripažinti savo silpnumą, nebus pasmerktas. Pragaras skirtas tik tiems, kurie jaučiasi tokie sveiki ir vykę, patys galintys viską kontroliuoti, jog net nepastebi, kad jų gyvenime egocentrizmo pragaro liepsnos vis labiau naikina vilties plotus. Priklausomybė nuo nuodėmės  turi tendenciją vis stiprėti. Deja, kaip ir alkoholikas ar narkomanas, nusidėjėlis paprastai paskutinis pripažįsta, kad vergauja nuodėmei. Deja, baimė sveikti neretai tokia didelė, jog priploja prie žemės, ir vilties durys apkarstomos pykčio, agresijos spynomis. Dievui, kuris prikėlė mirusį Lozorių, nėra negalimų dalykų. Tačiau kai žmogus tampa puikybės iškamša, užsisklendžia egocentrizmo pragare, nebelieka ką gelbėti. Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas.

Žurnalas Tapati.