Premjerė rado laiko susitikti su aktyvistu Olegu Surajevu, kuris aktyviai organizuoja paramą Ukrainai ir kovoja už tai, kad nė vienas centas iš Vakarų ekonomikų nenueitų Mordoro karinės pramonės finansavimui. Orkų invazija ir žudynės Ukrainoje tapo moraliniu testu kiekvienam žmogui. Suprantama jog tie, kurie labiau susiję su Ukraina, reaguoja emocionaliau. Visiškai nesuprantama kai kiti sako, jog yra svarbesnių reikalų.
Ne, tikrai nėra formali nusikalstama veika išlikti „pofigistu“ ar net juoktis iš tų, kurie negali miegoti žinodami, kad galbūt galime kažką dar padaryti, jog Ukrainoje nebūtų žudomi žmonės. Tačiau negaliu jausti tokiems žmonėms pagarbos ir nenoriu turėti su jais bendrų reikalų su jais nei dabar, nei vėliau.
Olegą kelis kartus esu matęs renginiuose, tačiau gyvai nė karto nebendravome. Seku jo profilį socialiniuose tinkluose, man patinka jo laidos, kaip ir jo tvirta pilietinė pozicija. Man patinka ir tai, kad jis labai nepatogus, Norisi jam pasakyti: „žmogau, mes tikrai bandome kovoti prieš Mordorą, bet yra veiksmų seka, turime atsižvelgti į konkrečius veiksnius. Sprendžiame, bet, suprantu, lėčiau, nei norėtum.“ Tačiau jis ne politikas ir jo neturi jaudinti visos teisinės detalės ir ekonominių santykių raizgalynė. Jis mato, kad Ukrainoje žūsta žmonės ir orkai viską plėšia bei naikina. Jis sako: „tai svarbu ir mes turime padaryti ne tik tai, kas patogu, bet ir tai, kas velniškai nepatogu.“
Neįsivaizduoju kaip vyko Olego ir Ingridos pokalbis, bet žinau, kad kalbėjosi du tikri žmonės, kurie nevaidino vienas prieš kitą, kuriems abiem rūpi tai, kas vyksta Ukrainoje. Galbūt abu neliko patenkinti pokalbiu iki galo. Nežinau, bet man asmeniškai smagu, kad toks pokalbis įvyko.
Skaitau įvairių pseudo-ekspertų ir kvaziinstitutų atstovų dūsavimus, net Vladimiras Laučius susinervino, kad Premjerė gaišta brangų laiką. Taip, galėtų mokytis iš Prezidento laiko vadybos, galėtų susitikinėti tik su tais, kurie jau gimė su kostiumais.
Man visi šie burbėjimai yra iš to keisto laiko iki prasidedant karui. Kai mes keistai postringavome apie „dialogą“ ir mums bandė įrodyti, kad nieko nėra klaikiau pasaulyje už Galimybių pasą. Tačiau pasaulis pasikeitė ir mes nugalėsime Mordorą (ne tik išorėje, bet ir savo viduje) tik tada, kai pradėsime būti sąžiningi su savimi, kai gyvensime ne įvaizdžiui, bet iki skausmo tikrai.
Taip, esu visiškai neobjektyvus, nes absoliučiai pasitikiu Ingrida. Kartu džiaugiuosi, kad ji nenustoja manęs džiuginus ir tas susitikimas su Olegu Vyriausybės rūmuose yra tai, dėl ko man dabar besiskleidžianti Lietuva labai graži.
Tačiau dabar svarbiausia, jog kiekvienas padarytume viską, ką galime, jog Ukrainoje nežūtų žmonės, o visas Mordoras keliautų paskui karinį rusų laivą.
Šis karas vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir kiekvienoje širdyje. Netiesa, kad galima likti neutraliam. Kaip sakė popiežius Pranciškus, jei nekuriam su Dievu, tai griaunam su velniu.