Sovietmečiu išpopuliarėjo palinkėjimas: „kad visko pas tave būtų ir nieko tau už tai nebūtų“. Socialliberalų politinis šūkis: „Nusipelnėme gyventi geriau“ – tai savotiškas to paties mąstymo pratęsimas.
Kiek visa tai paliko praeityje? Kiek užsiauginome supratimą, kad gyvename savoje valstybėje?
Prezidentas rinkimus laimėjo, sužavėjęs mintimi, kad gerovės valstybė ranka pasiekiama – tik svarbu ją tiesti reikiama kryptimi. Tačiau neįsivaizduoju kaip įmanoma bet kokia gerovės valstybės interpretacija, kol neįvyks pokytis mūsų galvose, kad teisinga valstybė turi remtis solidarumo, subsidiarumo ir bendrojo gėrio, o ne socialinio darvinizmo principais.
Visa tai rašau, nes reakcija į siūlymą rimtai kalbėti apie mokesčių reformos kryptį kur kas labiau audringa, nei racionali. Visiškai sutinku, kad mokesčių sistema turi būti visos visuomenės sutarimas – tik tada neturėsime nesibaigiančių pastangų „pergudrauti“ sistemą. Tačiau aršiausi kritikai taip ir neatsako į esminį klausimą – kaip užtikrinti kokybiškas ir prieinamas viešąsias paslaugas?
Kalbant apie mokesčius man nelabai man patinka Kažkada Raimondo Kuodžio pasiūlyta „gyvulių ūkio“ sąvoka. Tai provokuojanti metafora. Man geriau patinka socialinio teisingumo sąvoka.
Tai, kad dabartinė mokesčių sistema ydinga, rodo ne tik vis dar didelė socialinė atskirtis, bet ir situacija per pandemiją kai įsitikinome, kad daug žmonių norėjo išmokų ir piktinosi, kad jos tik tokios, nors iki tol ieškojo visų galimybių, kaip mokėti kuo mažesnius mokesčius.
Kiekviena mokesčių sistema turi konceptualų pagrindą ir pamatinius principus, taip pat yra detalės, bandymas tuos principus įgyvendinti. Labai svarbu tai atskirti diskusijose.
Dar vienas dalykas – siūloma mokesčių reforma savo esme krikdemiška, remiasi socialinės rinkos ekonomikos principais. Todėl absurdiškai atrodo argumentai tų, kurie mąsto tik libertarizmo/marksizmo dichotomijos kategorijomis.
Taip pat iškelkime klausimą apie alternatyvas. Viešajam sektoriui būtinas kur kas didesnis finansavimas jei mes norime ne tik kokybiškų mokyklų, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų, bet ir normaliai veikiančios prokuratūros, teismų sistemos, priešgaisrinės apsaugos ir t.t.
Apie tai, kad mums būtina gerai finansuojama krašto apsaugos sistema, visi supratome, tik prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą. Labai norėtųsi, kad tai, jog mums reikalinga stipri valstybė ir iš tiesų turime judėti link gerovės valstybės idealo, suprastume anksčiau, nei įklimpsime socialinio karo visi prieš visus situacijoje.