(Reaguoju į reakcijas po įrašu apie Šenderovičių)

Prieš kelias dienas Berlyne eilinė kartą rinkosi žmonės, save priskiriantys „demokratinei Rusijos opozicijai“. Praktiškai visi jie gyvena ne Rusijoje, yra Putino kritikai ir sutaria, kad didžiausią paslaugą šiandien jiems daro Ukrainiečių didvyriški kariai, triuškinantys rašistų okupantus.

Dar prieš keletą metų šie žmonės turėjo kur kas didesnį autoritetą Vakaruose. Jie teikė, kad ir silpną, kitokios Rusijos viltį. Tuo labiau, kad ir Vakaruose buvo patogu gyventi viltimi, kad yra Putinas ir jo negausi klika, o iš kitos pusės – įbauginti, apkvailinti, bet geranoriški, draugiški Rusijos žmonės.

Kai prasidėjo kruviniausia rašistų invazijos fazė, vėl atsisukome į Rusijos veikėjus, kurie bando oponuoti Putinui, klausdami – ar jie turi kokių nors realių svertų sustabdyti šią tragediją? Labai greitai įsitikinome, kad absoliuti dauguma Rusijos gyventojų iš esmės pritaria rašizmui. Dėl įvairių motyvų: vieni – iš baimės, kiti – nes šventai tiki Putinu, kiti – nes, jei jau pradėtas karas, jis turi būti laimėtas. Tarpusavyje besiriejanti opozicija, kaip pasirodė, gyvena santykinai nedideliame „saviškių“ burbule ir yra iš esmės neįgali.

Kita vertus, požiūris į plataus masto invaziją į Ukrainą tapo itin svarbiu padorumo testu.

Man asmeniškai, jis esminis. Jei žmogus pritaria smurtui, žudynėms ar aiškina, kad „ne viskas vienareikšmiška“, nematau galimybės niekaip su juo bendrauti.

Sužinojome apie tai, kad Ukrainos vyksta ne tik karinė invazija, bet ir kraupūs nusikaltimai, veiksmai, kurie verčia apie Rusiją kalbėti, kaip apie „nežmonių“ kraštą. Įtampa didėjo ir, natūralu, kad rusų emigrantams (ar pačioje Rusijoje likusiems disidentams) kilo naujos dilemos. Jas puikiai išryškino „Dožd“ skandalas.

Susidūrėme su situacija, kai dalis rusų panoro pasivadinti „geraisiais“. Nes esą jie daug geresni už Putiną ir jo kraugerius pakalikus. Sutinku, kad geresni, tačiau nesutinku, kad mes, gyvenantys Vakaruose ne-rusai, esame ką nors skolingi „geriesiems rusams“ ir jie gali reikalauti privilegijų. Todėl absoliučiai palaikiau Latvijos valdžios reakciją į „Dožd“ veiksmus.

Kitas klausimas – kaip turime elgtis su margaspalve ir silpna Rusijos opozicija, kuriai nuoširdžiai rūpi Rusijos ateitis?

Pirma, natūralu tikėtis, kad šiandien jie darys viską, ką sugeba, kovodami informacinį karą su rašistais. (Ir čia svarbu net ne tai, ar viskas mums patinka, kaip jie kovoja, bet klausimas – kurioje pusėje jie yra?)

Antra, mano galva, gerai, kad Lietuvoje saugiai jaučiasi didelis būrys rusų disidentų, kurie Rusijoje būtų suimti.

Šiandien visi, kas silpnina Putino režimą, yra mūsų bendražygiai. Net ir tie rusai monarchistai, kurie Ukrainoje su ginklu kovoja prieš Putino režimą.

Ar būtina pritarti tam, ką sako Latynina, Bykovas, Šenderovičius, Feiginas, Naki, Chodorkovskis, Kasparovas? Ne. Tačiau būtų visiška kvailystė, jei mes juos paverstume nepageidautinais asmenimis ir su jais pyktumėmės. Vien jau dėl pragmatiškos priežastis – kažkas turės apgyvendinti Rusijos tyrus po Ukrainos pergalės. Galime reikalauti, kad visi dididentai išsižadėtų rašizmo, pretenzijų į Krymą, tačiau būtų nesąžininga reikalauti, kad jie išsižadėtų svajonės apie „kitokią Rusiją“ ateityje.

Po karo, spėju, visi rūpinsimės, kaip atstatyti, atgaivinti Ukrainą. Todėl visai neblogai, kad dar būtų rusų, kurie kažką bandytų judinti Rusijos griuvėsiuose.

Puikiai suprantu, kad, matant, kas vyksta kasdien Ukrainoje, labai sunku kalbėti, kad yra visokių rusų. Tačiau, drįstu teigti, ne tautybė yra svarbiausias veiksnys. Todėl absurdiška „bausti“ Šenderovičių, bet leisti Selui koncertuoti. Reikalauti iš rusų emigrantų dešimt kartų daugiau, nei iš Kepenio, Valkiūno.

Grįžtu į Berlyną.. Rusų opozicija sugebėjo priimti tik eilinę deklaraciją. Tačiau pirmą kartą joje atsirado naujas punktas – įsipareigojimas dabartiniu laikotarpiu, kai visas jėgas dera skirti Putino režimo įveikimui, susilaikyti nuo tarpusavio rietenų. Nelabai tikiu, kad jiems tai pavyks, bet žingsnis teisinga linkme. Iš jo ir mes galėtume pasimokyti.

Kai man rašo, kad, ragindamas neužsiimti Šenderovičiaus „medžiokle“, neperkelti teisėto pykčio rašizmui ant tų, kurie patys yra jo aukos, nebūtinai simpatiškos ar patogios, esą „šaudau sau į koją“, tegaliu atsakyti: visi, kas mane skaitote nuosekliai, tikrai galite matyti labai nuoseklią poziciją. Ji nėra patogi, tačiau labai norėčiau, kad ir visi mes nepamirštume, kad nepakanka nugalėti drakoną, bet svarbu patiems nevirsti drakonais.