Noriu pakalbėti apie tai, kuo praturtėjo Lietuva per pastaruosius metus. Pradėsiu nuo puikaus pavyzdžio kaip krizė gali tapti galimybe, kaip išbandymai gali ne tik nenuskurdinti, bet net sustiprinti, auginti.

Religinis gyvenimas Lietuvoje praturtėjo ir, kas unikalu, ne naujais religingumo pavidalais, o atgaivinant tūkstantmetę religinę tradiciją.

Pasaulietinė valstybė ir religijos laisvė

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Konstitucinis teismas, valstybės ir religijos santykį geriausia nusakyti „atskirumo“ sąvoka. Tai dvi sritys, kurių kiekviena tvarkosi pagal savo taisykles. Kita vertus, kadangi dauguma Lietuvos žmonių yra tiek piliečiai, tiek kurios nors religinės bendrijos nariai, akivaizdu, kad konkretaus žmogaus gyvenime šios sritys sąveikauja. Valstybė įsipareigoja gerbti ir saugoti kiekvieno piliečio tikėjimo laisvę, nesikišdama į tikėjimo turinį. Taip pat svarbu pabrėžti, kad gyvename pasaulietinėje valstybėje, kurioje nė vienas pilietis negali, dėl savo religinių įsitikinimų, turėti privilegijų.

Prieš dvejus metus religijos ir valstybės santykiai susidūrė su sudėtingu išbandymu. Jis susijęs su tuo, kad Lietuvoje veikianti stačiatikių bendrija yra glaudžiai susijusi su Maskvos patriarchatu, kuris aktyviai įsijungė į karo propagandą ir net įvardijo Vakarus kaip blogio šaltinį, kuris privalo būti sustabdytas. Toks stačiatikių tradicijos įjungimas į Kremliaus karo mechanizmą, natūralu, sukėlė dalies stačiatikių protestą. Lietuvoje jo padariniu tapo šešių stačiatikių dvasininkų suspendavimas iš esmės dėl politinių motyvų.

Iškilo būtinybė ginti šių Lietuvos piliečių religijos laisvę ir padėti jiems išpažinti savo tikėjimą išliekant stačiatikiais, perėjus į Konstantinopolio patriarchato puoselėjamą tradiciją.

Jei ne Maskvos patriarchato nemalonę užsitraukusių dvasininkų drąsa ir noras Dievo klausyti labiau nei kitų žmonių, veikiausiai dar ilgai Lietuvoje nekeltume klausimo dėl to, kad dėl nepalankių istorijos aplinkybių esame įspraudę stačiatikių tradiciją į priklausomybės Maskvos patriarchato rėmus, o amžius Lietuvoje puoselėta pirmiausia su Konstantinopoliu save siejanti stačiatikių tradicija sunyko.

Lietuvos valdžia kontaktą su Konstantinopolio patriarchatu, kurio centras įsikūręs Turkijoje, užmezgė po to, kai gavo grupės piliečių kreipimąsi, kad jie, dėl savo esme politinių motyvų, buvo pašalinti iš religinės bendrijos ir tai kelia rimtą problemą jų tikėjimo laisvės realizavimui. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į gausią ukrainiečių ortodoksų grupę, kuri atsidūrė Lietuvoje dėl karo jų valstybėje ir nenori turėti nieko bendro su Maskvos patriarchatui priklausančia religine bendrija, kuri jiems yra agresijos simbolis.

Konstantinopolio patriarchato atstovai analizavo situaciją Lietuvoje ir nusprendė, kad subrendo būtinybė atgaivinti prieš kelis šimtus metų Lietuvoje nutrauktą tradiciją.

Svarbu pabrėžti, kad Konstantinopolio patriarchato globojamos ortodoksų bendruomenės Lietuvoje atsiradimas niekaip neriboja Maskvos patriarchato veiklos. Tiesa, tai nesuderinama su patriarcho Kirilo pozicija, kad Lietuva yra „kanoninė jo vadovaujamos Bažnyčios teritorija.“ Žvelgiant iš valstybės pozicijų, bet koks bandymas įtvirtinti tokias teritorijas prieštarauja pasaulietiškos valstybės principui ir mūsų nacionalinio saugumo interesams.

Lietuvos įstatymuose yra įtvirtinta, kad mes tradicine pripažįstame Rytų krikščionybės tradiciją, tačiau nėra detalizuojama, kokia ji turi būti. Iki šiol šią tradiciją tęsė tik Maskvos patriarchatui pavaldūs ortodoksai, nuo šiol tie, kurie nori plėtoti šią tradiciją, bet nenori susisaistyti su Maskvos patriarchatu, aktyviai įsijungusių į agresiją prieš Ukrainą, galės priklausyti Konstantinopolio patriarchato ortodoksų bendruomenėms.

Konstantinopolio ir Maskvos tradicijos Lietuvoje

Nėra tvirtai sutariama kada Lietuvoje apsigyveno Rytų krikščionybės atstovai, tačiau tikrai anksčiau, nei XIII amžiuje, kai jau metraščiuose minimi pirmieji lietuvių kilmės ortodoksų šventieji. Jie priklausė Konstantinopolio patriarchatui, o pačios Maskvos dar net nebuvo. Lietuvos ortodoksų metropolija buvo įsteigta XIV amžiuje ir buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchatui.

Konstantinopolio patriarchas Filotėjus kanonizavo tris garsiuosius Vilniaus kankinius – Antaną, Joną, Eustachijų, – kurių kūnai iki šiol saugomi Vilniaus ortodoksų vienuolyne. Tiesa, jis dabar priklauso Maskvos patriarchatui.

Ne tik senieji Lietuvos šventieji, bet ir senosios Lietuvos cerkvės yra Konstantinopolio patriarchato palikimas.

Kodėl Konstantinopolio patriarchatas pasitraukė iš Lietuvos ir kada tai įvyko? Labai svarbu pabrėžti, kad tai lėmė ne religinės, o politinės priežastys. Rusijos imperijos politinė valdžia pasistengė įtvirtinti Maskvos patriarchato jurisdikciją.

LDK žemės priklausė Kijevo ortodoksų metropolijai, kuri nuo įkūrimo buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui. Vyko karai su Maskva, kuriuose pastaroji pasiekė svarbių pergalių ir pareikalavo, kad Kijevo metropolija, bent jau laikinai, priimtų ir Maskvos patriarchato valdžią.

XVII a. pabaigoje sutarta, kad, nors Kijevo metropolija nekeičia priklausomybės, bet Maskvai deleguojama teisė pasirūpinti tinkamu jos vadovu.

Deja, praktikoje tai reiškė, kad Kijevo metropolija perėjo į visišką Maskvos kontrolę. Beje, tą iki šiol pripažino ne visos Konstantinopolio patriarchato bažnyčios.

Tačiau, kai susikūrė Rusijos imperija, joje politinė ir religinė valdžia praktiškai suaugo ir visa imperijos teritorija buvo paskelbta Maskvos patriarchato kanoninėmis žemėmis. Sovietų valdžios įsitvirtinimas Rusijoje ir Sovietų Sąjungos laikotarpis tik sustiprino Maskvos patriarchato privilegijuotą vaidmenį buvusios Rusijos imperijos teritorijoje.

Net ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, situacija keitėsi lėtai. Tuo labiau, kad ir Konstantinopolio patriarchatas siekė palaikyti broliškus santykius su Maskvos patriarchatu ir nebuvo linkęs kaip nors skirstyti tikinčiųjų pagal tautybę. Tačiau, prasidėjus karui Ukrainoje 2014 metais, daug kas pasikeitė.

Permainų iniciatoriais tapo ukrainiečiai ir jie kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, prašydami oficialiai atšaukti XVII a. pabaigoje rašytu laišku perduotus įgaliojimus Maskvai. Priežastis buvo suprantama – su agresyvia Rusija susidūrę ukrainiečiai nenorėjo būti su jais vienoje religinėje bendrijoje.

Patriarchas Baltramiejus 2018 m. nusprendė atšaukti Kijevo metropolijos dalinį perdavimą Maskvai ir priėmė Kijevo ortodoksų bažnyčią į Konstantinopolio patriarchato religinę šeimą. Į tai labai nervingai sureagavo Maskvos patriarchas Kirilas, kuris paskelbė Konstantinopolio patriarchą eretiku, kaip ir visus tuos, kurie kaip nors su juo susiję.

Tiesą sakant, būtent šis Maskvos patriarchato žingsnis ir iškėlė klausimą apie santykius Rytų krikščionybės tradicijos viduje. Spėju, kad iniciatyva dėl Konstantinopolio patriarchato ortodoksų tradicijos atgaivinimo Lietuvoje nebūtų iškilusi būtent dabar, jei ne vis karingesnė Maskvos patriarcho retorika ir religijos bei politikos susiliejimas Rusijoje.

Lietuvos stačiatikių ateities perspektyvos

Tik prieš du dešimtmečius Lietuvos stačiatikiai, priklausantys Maskvos patriarchatui, ėmėsi žingsnių, norėdami patraukti link savęs ne tik rusakalbius žmones. Atskirų dvasininkų iniciatyva, liturginiai tekstai buvo išversti ir į lietuvių kalbą, vis daugiau lietuvių atrado Rytų krikščionybę. 2005 metų sausį stačiatikių Dieviškoji Liturgija švęsta lietuvių kalba. Deja, būtent tie dvasininkai, kurie aktyviausiai darbavosi šioje srityje, buvo pašalinti, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje.

Tenka pripažinti ir tą faktą, kad stačiatikių vienuolynas Vilniuje, kaip ir nemaža dalis Maskvos patriarchatui ištikimų Lietuvos dvasininkų yra veikiami „rusiško pasaulio“ propagandos. Nors Lietuvos stačiatikių bažnyčios atstovai pastaraisiais metais ne kartą pareiškė, kad nėra sudėtinė Maskvos patriarchato dalis, tuo labai sunku patikėti, nes, kiek suprantu, visi svarbūs Lietuvos stačiatikių sprendimai turi gauti Maskvos patriarcho Kirilo palaikymą.

Tiesą sakant, šiandien sunku prognozuoti ir paties Maskvos patriarchato ateitį. Akivaizdu, kad dabartinis patriarchas yra tapęs Putino sistemos sraigtu. Tai reiškia, kad, jei pastaroji subyrės, radikalūs pokyčiai turės prasidėti ir Maskvos patriarchate. Visai tikėtinas scenarijus, kad iš esmės keisis Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų santykiai.

Jei žlugs „rusiško pasaulio“ ideologija, tapatybės krizė iškils ir Lietuvos stačiatikiams. Turiu galvoje tuos, kurie nepasuko paskui išvarytus dvasininkus.

Nėra paprasta prognozuoti ir Konstantinopolio tradicijos perspektyvas Lietuvoje. Tiesa sakant, nors nuoširdžiai linkėjau penkiems dvasininkams disidentams sėkmės, tačiau nesitikėjau, kad viskas klostysis taip sparčiai. Paprastai naujų bažnytinių struktūrų steigimas, ypatingai, kai kalbame apie būtinybę atstatyti sunykusią tradiciją, užtrunka gana ilgai. Tačiau jau po metų Lietuvoje sutikome Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų, kuris labai pozityviai įvertino tiek penkių dvasininkų pastangas, tiek Lietuvos valdžios požiūrį, ir jau dabar, nepraėjus net dvejiems metams, turime iš esmės baigtą bažnytinės struktūros formavimą – Lietuvoje įkurtas Konstantinopolio patriarchato ortodoksų egzarchatas.

Nemanau, kad svarbu gilintis į detales, verta tik pasakyti, kad tai tapo įmanoma, kai naujai struktūrai vadovauti patriarchas paskyrė dvasininką iš Estijos. Kai rašau šias eilutes, dokumentai jau pateikti ir Teisingumo ministerijai. Labai tikiuosi, kad nebus kliūčių pripažinti, kad Rytų krikščionybės tradiciją Lietuvoje tęsia tiek Maskvos, tiek Konstantinopolio patriarchatai. Materialiniu požiūriu atgaivintai religinei tradicijai nebus lengva, tačiau galbūt tai ir yra svarbus privalumas, nes išgrynina intencijas ir tai tampa svarbiu liudijimu tikrumo ištroškusiems žmonėms.

Taigi galima konstatuoti, kad Rusijos invazija į Ukrainą ne tik tapo postūmiu NATO plėtrai, bet ir Rytų krikščionybės tradicijos permąstymui tuose kraštuose, kur jau kurį laiką dominavo Maskvos patriarchato įtaka. Mano įsitikinimu, religinis gyvenimas Lietuvoje nuo to tik praturtėjo. Taip pat drįstu kalbėti apie labai konstruktyvų valstybės institucijų vaidmenį, tvirtai ginant religijos laisvės principą. Aš pats prisidėjau kukliai, tačiau didžiuojuosi, kad turėjau progos būti, kad ir nežymiu, šio istorinio proceso dalyviu.