Prieš 32 metus įsikūrė Sąjūdis. Man tuomet buvo šešiolika, buvau dešimtokas ir apie Sąjūdį išgirdau tik per Jonines vykusiame Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos delegatų išlydėtuves.

Grįžau namo po šachmatų varžybų, regis, Biržuose, ir mama pasakė, kad Katedros aikštėje kažkoks sujudimas. Tik penkios minutės kelio, tad abu ir nuėjome, o tėtis ir broliai ironiškai mojo rankomis, kad veltui švaistome.  Tačiau tai buvo sukrečiantis įvykis. Pradedant trispalvėmis vėliavėlėmis, A. Kaušpėdo šūksniu: „Revoliucija prasideda aikštėse“, baigiant pinigų rinkimu tiesiog į lietsargius.

Nuo tos dienos stengiausi nepraleisti nė vienos protesto akcijos, o mokykloje įsteigiau Sąjūdžio rėmimo grupę. Nemanau, kad Sąjūdis būtų turėjęs tokį stebuklingą poveikį, jei ne didžiulis „įdirbis“: partizanai, disidentai, Katalikų Bažnyčios Kronika, Lietuvos Laisvės Lyga ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad atsirado lyderiai, kurie viešai kalbėjo labai svarbius dalykus ir buvo neįtikėtina matyti, kaip tiesos sakymas gydo.

Taip, paskui persidažę komunistai kartojo, kad tai jie iškovojo laisvę, net sukūrė „vidinės rezistencijos“ simuliakrą, idant paaiškintų elgesį, kai žmogus naudojasi visomis sistemos privilegijomis, bet širdyje esą lieka skeptiškas sistemai. Taip, prabėgus keliasdešimt metų išgirdome nuoskaudą esą neįvertintų sąjūdiečių, kurie norėtų, kad jų pavardės būtų ryškesnėmis pavardėmis įrašytos istorijoje. Atskirais atvejais nuoskauda peraugo į pyktį ir savosios valstybės puolimą. Tačiau net ir šiuos sąjūdiečius gerbiu, nes prieš trisdešimt metų jie buvo avangarde.

Kaip nutiko, kad per daugiau nei tris dešimtmečius politinė kultūra Lietuvoje degradavo į ikisąjūdinį lygį, ciniškas melas nebesukelia audringos reakcijos?

Tik priminsiu, ką per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą sakė akademikė Meilė Lukšienė.

„Paskatų reikia visose srityse, ir ekonomiškai neatsistosime ant kojų neišsiauginę žmogaus. Per tą trumpą laiką sužiburiavo tūkstančiai šviesių jaunų ir nebejaunų galvų. Reikia padėkoti mūsų motinoms, poezijai, menui, mokslininkams ir tūkstančiams mokytojų, kurie saugojo ir puoselėjo tautos bei žmogaus gyvybę.  Tačiau šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą Įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu — nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą  bei sprendimą, įtarimą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų.

Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje,— ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.

Reikia gilaus žmoniškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę, visų pirmiausia už ją kovoti. Reikia mums grąžinti į visuomenę sąžiningumą ir darbštumą. Aš ne su tais, kurie optimistiškai galvoja, kad, jeigu tik mes atlaisvinsim varžtus, vėl bus darbšti, sąžininga visuomenė, tokia, kokią mes norime matyti. Reikia didelio darbo norint atkurti ir sukurti šioms dienoms tinkamą žmogų. Visi neabejojame, kad mūsų ateities švietimo sistema turi būti paremta giliais doroviniais pagrindais, kurie buvo išvyti, vertybine orientacija.

Nuo ko galima jau šiandien pradėti? Absoliučiai atsisakyti melo visur.  Pamažu savyje slopinti ir naikinti autoritariškumą.“

Kiekvieną syk, kai skaitau šiuos žodžius, oda pašiurpsta, tarsi išgirdus diagnozę.

Kiek kiekvieno iš mūsų viduje pritrepsėjo sunkūs vidinio vergo batai, jei šiandien mes susitaikome su mažėjančia laisvės erdve, leidžiamės valdomi vienasmeniais įsakais, nustojome kartoti: „karalius nuogas“? Pavargome? Nusivylėme? Tačiau laisvė visada nepatogi ir reikalauja daug pastangų. Nėra kito gydymo tik tiesos terapija. Ji negarantuos reitingų, bet laisvė be jos uždūsta.

Meilė Lukšienė sakė, kad tikrasis visuomenės atsinaujinimas galimas tik tada, jei švietimo sistema taps kūrybingumo, atsakingos laisvės, empatiškos Tėvynės meilės versme. Negaliu sakyti, kad nebandyta eiti šiuo keliu, tačiau netrukus vidinis vergas sugundė pasukti į apylankas, iš kurių neišbrendame iki šiol.

Nenorėčiau, kad šį tekstą priimtumėte, kaip moralą. Mano įsitikinimu, turime atsisakyti Lietuvoje įsitvirtinusios praktikos – būti kitų gyvenimų ir sąžinės ekspertais. Visada reikia pradėti nuo savęs. Tik tokiu būdu galima tapti autentišku, net gydančiu klausimu ir kitiems?