Šiemet Advento kelionėje mus lydi evangelistas Matas. Advento laikotarpis prasidėjo jo perteiktu Jėzaus raginimu budėti, šiandien žengiame kitą žingsnį laukimo kelionėje ir girdime raginimą “atsiverskite”. Tiesa, šįsyk raginimą išsako ne Jėzus, bet paskutinis Šventojo Rašto pranašas Jonas Krikštytojas.

Evangelija (Mt 3, 1–12)

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
    Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė:
    „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
    Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nešioti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

Jonas buvo kiek vyresnis nei Jėzus. Jį galima vadinti asketinės tradicijos krikščionybėje įkvepėju. Žmogumis, kuris visa gyvenimą praleido dykumoje, idant suvaldytų kūnišką galios geismą ir galėtų iš visos širdies išpažinti, kad tetrokšta būti Dievo balsas, gelbstintis kitus žmones.  Raginantis nepražiopsoti Dievo karalystės.

Jonas pasnikauja, laikosi griežtų gyvenimo taisyklių. Tiesą pasakius, yra net arčiau to, kaip paprastai įsivaizduojami krikščionys nei pats Jėzus. Drįstu teigti, kad Jonas Krikštytojas mums liudija tai, kiek gali savo jėgomis žmogus priartėti prie Dievo. Jis siekia, kad askezė padarytų peršviečiamą jo žmogiškumą, jog kuo arčiau būtų Dievas.

Ne, toli gražu nenoriu pasakyti, kad Jonas buvo neteisus. Jis primena labai svarbų dalyką – kai kažką mes mylime, norime būti kuo arčiau to, ką mylime, ir bandome panaikinti viską, kas skiria. Askezė šiuo atveju (nors yra atvejų, kai, deja, būna kitaip) yra meilės aktas ir jo versmė – įsisąmoninimas, kas yra tikrasis mūsų gyvybės šaltinis.

Kita vertus, Įsikūnijimas Dievo ir žmogaus santykių istoriją dramatiškai perkeičia.

Prisiminkime Jėzaus žodžius: “Nebe tarnais, bet broliais ir sesėmis jus dabar vadinu.” Jėzus ne apsimetė žmogumis, Jis tapo tikru žmogumi. Mums nebereikia aukoti savojo žmogiškumą, idant atidarytume duris Dievui, mums tereikia leisti Jam augti mūsų širdyje. Po Įsikūnijimo mūsų tikslas nėra išsinerti iš žmogiškumo ir pakilti Dievo link, bet veikiau būti visaverčiu žmogumi, išskleisti tą unikalų Kūrėjo palinkėjimą, kurį kiekvienas  turime savo prigimtyje. Tai nereiškia, kad savidisciplina parranda prasmę, kad mums nebereikia jokių taisyklių, jog prasmę parranda gerieji gailestingumo darbai. Tačiau dabar tai jau nebėra permaldavimo aukos, nėra kaina, kurią mokame už bilietą Dievo artumon – mes mylime, nes Jis pirmiau mus pamilo, mes dalinamės, nes jaučiamės apdovanoti, dovanai duodame, nes dovanai gavome.

Dievas per Įsikūnijimą pasilenkia ir apglėbia parpuolusį žmogų.

Tačiau ką tada reiškia Jono Krikštytojo raginimas atsiversti? Ką reiškia taisyti, tiesinti Viešpačiui kelius? Ne gi kreivas, duobėtas kelias gali sutrukdyti mylinčiam Viešpačiui skubėti mus gelbėti? Kodėl fariziejai ir sadukiejai barami, kaip “angių išperos”? Kodėl jie vadinami palikuonimis to nelemto gundytojo, kuris sutrikdė Edeno harmoniją?

Primenu, kad Šventajame rašte atsivertimas – metanoia – reiškia žiūrėjimo krypties pakeitimą. Atsiverskime, nes ne ten žiūrime ir ne ten ieškome gyvenimo versmės. Religiniai lyderiai, atsikvošėkite – ar per taisykles, ritualus, teiisngų formulių paieškas iš akių nepametėte to, kas svarbiausia? Apgaulinga save guosti, kad svarbu priklausyti išrinktajai tautai, “teisingai” institucijai. Gyvenimas turi duoti vaisius. Kaip laiškuose teigė apaštalas Paulius, krikščionis, kurio gyvenimas neskleidžia meilės kvapo, tėra imitacija, pamėklė (“feikas”).

Prasidėjo Adventas ir dori Bažnyčios piliečiai plūstelėjo link klausyklų, rekolekcijų, maldos susitikimų, tarsi Jeruzalės gyventojai, ketinantys pasikrikštyti Jordano upėje. Jonas kantriai krikštija atvykusius, bet kartu perspėja, kad tai atsivertimo pradžia, bet dar ne pats atsivertimas.

Advento kelionė nėra savo teisumo sutvirtinimas ir eilinis apsivalymas.  Labai patartina reguliariai peržiūrėti savo gyvenimo kelionmaišį, svarbu nuolat praktikuoti sąžinės patikrinimą. Tačiau nepamirškime, kuo baigisime Advento kelionę – Jėzaus gimimu.   Marija ir Juozapas,  atėjus metui Marijai gimdyti, ieškojo kur prisiglausti. Neabejoju, kad Betliejuje gyveno daug gerų žmonių, taip pat ir vietos  fariziejų bei sadukiejų, intensyviai satudijavusių Šventąjį Raštą. Tačiau Šventoji šeimyna prieglobstį atrado tik urve – veikiausiai ne pačiame švariausiame – pas piemenėlius.

Ištiesinti kelią – tai atgriozdyti gyvenime bent kampą, kuriame galėtų tilpti Kūdikis Išganytojas.  Mūsų tikslas nėra iš savęs padaryti penkių žvaigždučių viešbutį, su visais patogumais, kad čia galėtų Šventoji šeimyna apsigyventi, kūdikiui Jėzui pakanka ėdžių, trupučio vietos mūsų širdyje. Todėl ire same raginami atsiversti – atitraukti žvilgsnį nuo savo didžiųjų projektų, kad ir kaip kilniai juos vadintume, ir atvertume duris Nuotykiui, nes toks yra vienas iš Kūdikėlio Jėzaus vardų.