Taip jau yra, kad faktą, jog mūsų bute apsigyveno dramblys, pripažįstame tik tada, kai jis skaudžiai numina koją. Kalbu apie seksualinį smurtą prieš nepilnamečius Lietuvoje.

Dar ne tiek seniai tie, kurie šiandien aršiausiai kartoja žodžių junginį „pedofilijos skandalas“, protestavo dėl to, kad Lietuvoje įsigali „institucinis smurtas“ prieš šeimas. Protestuota ir prieš visas pastangas veiksmingiau ginti vaikų teises ir įteisinti svarbias smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir jo užkardymui būtinų intervencijos priemones.

Patyčių sulaukė ir mano kolegių Seime pastangos diskutuoti apie seksualinio smurto pavojų tarp suaugusių žmonių, atkreipiant dėmesį į problemą, kai į kitą asmenį žiūrima kaip į nuosavybę ar instrumentą.

Suprantu, kad susidūrus su klaikiomis nusikalstamomis veikomis, labai norisi staigaus veiksmingo sprendimo. Pavyzdžiui, sudaryti potencialiai pavojingų žmonių, kuriuos turime izoliuoti nuo nepilnamečių, sąrašą. Tačiau ar tai tikrai išspręs problemą?

Ekspertai pabrėžia, kad dažniausiai, paaiškėjus nusikalstamoms veikoms prieš vaikus, šokiruoja tai, kad agresorius yra žmogus, kuris praktiškai niekuo nesiskiria nuo kitų. Tiesą sakant, dėl to ir tėvams, ir patiems nepilnamečiams nekilo minties, kad bendravimas su šiuo asmeniu gali būti pavojingas. Jau nekalbu apie gąsdinantį faktą, kad absoliuti dauguma seksualinių nusikaltimų prieš vaikus įvykdoma artimų arba gerai pažįstamų žmonių.

SEKSUALINĖ PRIEVARTA IR DRĄSA JĄ PRIPAŽINTI

Europos Tarybos duomenimis, kas penktas nepilnametis susiduria su seksualine prievarta. Šokiruojantys skaičiai. Lietuvoje per praėjusius metus buvo 300 pranešimų apie galimos seksualinės prievartos atvejus. Bendra tendencija – tokių pranešimų daugėja. Ne dėl to, kad sparčiai gausėtų smurto, o todėl, kad vis dažniau jis atpažįstamas ir netoleruojamas.

Tačiau, akivaizdu, kad labai daug seksualinės prievartos atvejų lieka skausmingoje tyloje. Visi specialistai žino kaip sunku nepilnamečiams kalbėti ir net pripažinti (ar atpažinti) smurto atvejus. Tai reiškia, jog į viešumą patekusius pranešimus derėtų vertinti ne su šventeivišku pasipiktinimu, o stengtis, kad nepilnamečiai neliktų savo traumoje vieni, kad jaustų visos visuomenės palaikymą ir gautų deramą pagalbą.

Noriu atkreipti dėmesį, kad jau 2010 m. liepos mėnesį įsigaliojo Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos, kuri dar vadinama Lansarotės konvencija. Joje nustatyta, kad Europos ir kitos valstybės turi priimti specialius teisės aktus ir imtis priemonių, skirtų užkirsti kelią seksualiniam smurtui, apsaugoti nukentėjusius vaikus ir patraukti nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn.

Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad vienas kertinių šios konvencijos punktų yra susijęs su vaikų švietimu. Pacituosiu jį visą:

„Kiekviena Šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti, kad vaikams atsižvelgiant į jų besikeičiančius gebėjimus pradinėse ir vidurinėse mokyklose būtų teikiama informacija apie seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos pavojų ir apie apsisaugojimo priemones. Prireikus ši informacija, teikiama bendradarbiaujant su tėvais, pateikiama kartu su bendresnio pobūdžio informacija apie lytiškumą, išskirtinį dėmesį skiriant pavojingoms aplinkybėms, ypač susijusioms su naujų informacinių ir ryšių technologijų naudojimu.“

Mano įsitikinimu, tai vienas esminių dalykų. Suprantu, kad švietimas yra ilgalaikis procesas ir patogiau kovoti su padariniais, o ne susitelkti į prevenciją, tačiau svarbu aiškiai pasakyti, kad lytiškumo (ne)ugdymas Lietuvoje yra viena iš priežasčių, kodėl mes patys nežinome, kaip elgtis su seksualinio smurto „drambliu“ kambaryje.

LYTIŠKUMO UGDYMO DILEMOS

Lytiškumo ugdymas Lietuvoje yra tapęs skaldančia tema. Dėl „dėdžių“ ir „tetų“ tikrų ir menamų baimių labiausiai nukenčia jaunas žmogus, siekiantis atpažinti savo poreikius, geriau pažinti save, trokštantis brandesnių santykių.

Lytiškumo ugdymas turi įgalinti žmogų, gerbti kiekvieno žmogaus orumą ir unikalumą. Šiuo atveju labai svarbu, kad tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus, nevirstų siekiu uždaryti vaiką savo įnorių Prokrusto lovoje. Kiekviena teisė neatsiejama nuo pareigos – šiuo atveju, nuo pareigos padėti vaikui atpažinti savo poreikius, unikalumą ir taip pat sugebėti atpažinti smurto pavojų.

Paradoksalu, kad daugiausia „iečių“ laužoma gerokai nuo tikrovės atitrūkusioje diskusijoje – ar informacija apie kontraceptines priemones, apie seksualinio gyvenimo įvairovę nepaskatins moksleivio „palaido“ seksualinio elgesio, nesužavės esą vis madingesne neheteroseksualia lytine orientacija? Nerimaujama ir dėl to, kad moksleiviams nėra pakankamai perteikiamas skaistumo žavesys ar pakankamai akcentuojama susivaldymo svarba. Tačiau sąžiningai paklauskime savęs, – ar tikrai moksleiviai daugiausia informacijos apie seksualinius santykius sužino iš tėvų ar mokytojų? Ar tikrai faktas, kad yra žmonių, kuriuos lytiškai traukia tos pačios lyties asmenys ar yra žmonių, kurie jaučia trauką abiem lytims, gali „užkrėsti“ jaunuolį? Ar tikrai jis ar ji apie tai gali sužinoti tik per lytinio ugdymo pamokas?

Kam apskritai reikalingas lytinis ugdymas? Nes lytiškai bręstantis žmogus labai nejaukiai jaučiasi su savuoju lytiškumu ir dažniausiai reikalinga pagalba geriau suprasti kas vyksta, atpažinti poreikius, ugdyti pagarbų santykį su kitu žmogumi, mokantis į santykius pažvelgti ir kito žmogaus akimis.

Mano įsitikinimu, lytinis ugdymas turėtų būti integrali socialinio emocinio ugdymo dalis. Taip pat daug dėmesio turi būti skiriama destigmatizacijai ir destruktyvių socialinių stereotipų tirpdymui. Nekelia abejonių, kad dera kritiškai, nuosekliai ir giliai permąstyti su „vyriškumu“ ir „moteriškumu“ siejamų socialinių modelių repertuarą. Tai, kiek vis dar išplitęs smurtas lyties atžvilgiu, verčia kalbėti apie tai, kas šiandien negerai vyraujančiuose vyro ir moters santykių vaizdiniuose.

Idealiu atveju lytiškumo ugdymas turėtų būti emociškai saugios erdvės sukūrimas. Erdvės, kurioje mergina ar vaikinas gali išdrįsti kelti intymius klausimus, drąsiai pažvelgti į savo lytiškumą bei tapatybę apskritai. Tai taip pat turėtų būti empatijos mokykla. Lytiškumas yra labiausiai su santykiu susijusi mūsų tapatybės dalis. Labai svarbu įsisąmoninti, kad kitas žmogus niekada nėra daiktas, įrankis, bet asmuo, turintis savo poreikius, unikalumą ir orumą. Labai svarbu, jog ugdymas įgalintų, o ne apribotų ir represuotų. Tam, kad jaunas žmogus galėtų suvaldyti savo poreikius, jis juos pirmiausia turi atpažinti ir pažinti.

Spėju, kad didžiausia įtampa kyla, kai reikia apsispręsti, kas šiandien labiausiai trukdo autentiškam santykiui su savuoju lytiškumu. Panašu, kad daug tėvų ir dalis specialistų labiausiai baiminasi to, ką įvardija, kaip „seksualinį palaidumą“, todėl nuo pat pirmųjų lytinio ugdymo akimirkų norėtų girdėti susilaikymo akcentą. Jie įsitikinę, kad ugdymo tikslas pirmiausia pažaboti kiekviename žmoguje esantį libido, idant jis nesukeltų problemų tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams. Šiuo atveju problema ta, kad pradedama ne nuo klausimo „kaip jautiesi, kas neramina, kokios abejonės kyla?“, bet nuo „normos“, kaip esą visi privalome tvarkytis su savo lytiškumu.

Iš to kyla bent kelios problemos. Pirma, ilgą laiką vyravęs „normalumo“ standartas nebuvo siejamas nei su emocinės brandos, jausmų atpažinimo ugdymu, nei su iš tiesų pagarbiais, lygiateisiais santykiais tarp lyčių. Tai, kiek išplitęs smurtas artimoje aplinkoje, kuris daugumoje atveju yra ne kas kita, kaip smurtas lyties atžvilgiu, rodo, jog būtina rimtai permąstyti įsitvirtinusius „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ modelius. Antra, Lietuvoje išlieka labai daug neplanuoto nėštumo atvejų, turime pakankamai daug atvejų, kai nepilnametėms merginoms diagnozuotas nėštumas. Deja, bet tai reiškia, kad „susilaikymo“ strategiją verta papildyti elementariu „seksualiniu švietimu“.

Nors, kaip minėjau, dauguma jaunų žmonių jiems aktualią informaciją susiranda patys, tačiau, panašu, kad mokymas apie „teisingus seksualinius santykius“ sulaiko ne nuo pačių santykių, o nuo kontracepcijos naudojimo.

Trečia, kiekvienas asmuo yra unikalus ir ieško savo būdo kaip integruoti lytiškumą į tapatybę. Neretai jaunas žmogus pradeda jaustis nepilnavertis ar net nenormalus, nes neatitinka to „standarto“, kuris diegiamas kaip normatyvus. Šiuo atveju šis standartas ne įgalina, o represuoja, net jei ir labai patinka tiems suaugusiems, kurie ugdymą suvokia ne kaip pagalbą augant, bet kaip įspraudimą į „teisingą“ uniformą.

Na, ir ketvirta – kai nekalbama apie lytiškumą, nėra keliami visi rūpimi klausimai, nesiekiama harmonijos tarp emocinio intelekto ir lytinės brandos, atsiranda palanki dirva smurtui. Kalbu ne vien apie smurto atpažinimą, bet ir apie vidinių problemų virsmą į smurto aktą.

TRUMPAS APIBENDRINIMAS

Netikiu, kad šiandien turime greitų sprendimų kaip visiškai išnaikinti seksualinę prievartą prieš nepilnamečius. Turime judėti keliomis kryptimis.

Viena vertus, siekti, kad seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimai vyktų kuo trumpiau ir tuo pat metu būtų objektyvūs ir išsamūs, kad kuo labiau būtų paisoma apie smurtą prabilti išdrįsusių nepilnamečių interesų. Didėtų pasitikėjimas, kad teisėsauga sąžiningai ištirs visus atvejus, nepaisant ar galimas smurtautojas yra politikas, kunigas, gydytojas, mokytojas ar žymus verslininkas.

Antra vertus, turime labai rimtai priimti Lansarotės konvencijos reikalavimus dėl vaikų ugdymo, kaip esminės prevencinės priemonės.

Na, ir visai pabaigai – suprantu, kad nėra paprasta, kai kalbame apie itin skaudžius dalykus, tačiau svarbu kiekvienam išlaikyti nuostatą, kad mums reikia tiesos, kuri gydo ir saugo, o ne dramos, kurioje labai daug teisių, bet vargu ar tai kam padeda ir ką nors sprendžia.