Maskvos patriarchato paskirtas vyskupas Amvrosijus per santykinai trumpą laiką gerokai pakeitė Lietuvos ortodoksų (stačiatikių) veikimo stilių. Tiesą sakant, gal niekas labai nepasikeitė, – paprasčiausiai seniau viešumoje daugiausia matėme tuos ortodoksus, kurie susitelkę į tikėjimo ugdymą, ortodoksijos įsišaknijimą ne tik tarp Lietuvos rusų.

Vienu smūgiu Amvrosijus ne tik tapo faktiniu Maskvos patriarchato vietininku Lietuvoje, bet ir nušlavė aktyviausius dvasininkus, manančius, kad krikščionis turi sekti Kristų, o ne maršo žingsniu paskui Putiną.

Prasidėjo tikras „šaršalas“. Kaip jau įprasta viskam, kas susiję su Putinu, ciniškai skelbiamos melagienos, nesvarbu, kad jos prieštarauja viena kitai, neturi jokių įrodymų.

Amvrosijaus paaiškinimai, grįžus iš susitikimo Maskvoje, stebina nebent tuo, kad iš krikščionio ir vyskupo nesitikime melo. Pavyzdžiui, apie tai, kad ponas Kirilas jį patikino, kad niekada viešai nepritarė karui. Tiesą sakant, tai nėra melas, nes Putinas uždraudė karą vadinti karu. Todėl Kirilas aktyviai palaiko ne karą, o „specialiąją operaciją.“

Taip pat ir visos kalbos apie didesnę Lietuvos ortodoksų autonomiją nuo Maskvos yra keistos, kol neatsisakoma „kanoninės Maskvos teritorijos“ sampratos. Gauleiterio įgaliojimų padidinimas nereiškia, kad okupacija baigėsi.

Žinau, kad Amvrosijaus svarbiausias tikslas yra įtikinti Lietuvos ortodoksus, o ne diskutuoti su skeptikais. Parapijose vykdoma intensyvi šmeižto prieš pašalintus dvasininkus kampanija. Jie kaltinami visomis įmanomomis nuodėmėmis. Dar viena žinia – gautas Maskvos nurodymas centralizuoti visą Lietuvos ortodoksų turtą. Tradiciškai Ortodoksų Bažnyčia gerokai mažiau centralizuota nei Katalikų Bažnyčia.

Iš esmės aišku, kad Maskvos patriarchato perspektyvos tiesiogiai priklauso nuo Putino režimo perspektyvų. Šiandien Kirilas yra vienos iš Rusijos karo pajėgų dalių vadas. Jis kovoja informacinio karo fronte, prisidengdamas religingumo haubicomis.

Nesu stačiatikių bendrijos narys ir nesiruošiu kištis į jos vidaus reikalus. Tačiau labai svarbu, kad Maskvos patriarchatas taip pat neperžengtų ribos skelbdamas imperializmą, o ne Gerąją Naujieną. Taip pat tikiu, kad religijos laisvės principo įgyvendinimas reikalauja, kad tie ortodoksai, kurie išliko Kristaus, o ne Putino sekėjais, turėtų galimybę savo dvasiniu lyderiu ir sutelkiančiu autoritetu pasirinkti Konstantinopolio patriarchą.