I. Ar Rusija puls? Noriu priminti dar šv. Augustino pateiktą taikos apibrėžimą – tai teisingos tvarkos ramybė. Kitaip sakant, karas prasideda ne kraujo prasiliejimu, bet neteisybės įsitvirtinimu. Dabar turime klausti – ar Rusijos padarytos žaizdos Ukrainoje toliau bus gilinamos ir bus žengtas dar vienas žingsnis link pragaišties? Girdime, kad Vakarų valstybėms ne visada patinka, jog Ukrainos politikams pritrūksta nuolankumo ir kantrybės. Pala, o gal mums visiems, stebintiems kitų kančias iš šalies, dera atsikvošėti ir nebūti panašiems į tuos kurie piktinasi, kad chuliganų kompanijos daužomas žmogus per daug įsitempęs ar ne toks vikrus, kaip norėtume?

II. Ar dar kas nors supranta kokia yra Prezidento pozicija dėl santykių su Taivanu ir Kinija? Nebent tai labai gudrus viešų ryšių triukas, skirtas tempti laiką ir nuvarginti aplinkinius, suprantant, kad vienareikšmiškai patogių sprendimų nėra.

III. Viešojoje erdvėje nedaug dėmesio skirta Kairiojo aljanso susiformavimui. Visai įdomi ir intelektuali kompanija. Tiesa, nuo „Naujosios kairės“ ši iniciatyva skiriasi nebent kai kurių iniciatorių pavardėmis. Nesu kairuoliškų politinių sprendimų šalininkas, tačiau tikrai manau, kad šiandien mums labai reikalingas jautrumas tradiciškai su politine kaire siejamiems klausimams.

IV. Kuriamos Skvernelio partijos ambicijos pučiasi, kaip „ant mielių“. Didelė pagunda visiems, kurie svajojo apie valdžią, bet nelabai žinojo, kaip į ją patekti. Tuo labiau, kad politinė platforma tinka visiems skoniams. Naujovės visada traukia dėmesį, tačiau apie tikrą naujovę šiuo atveju nėra paprasta kalbėti, nes absoliuti dauguma Demokratų yra politikos „veteranai“, kuriems nelabai sekėsi ten, kur pradėjo politinę karjerą. (Niekas nebenustebs ten pamatęs kurį nors (ar net visus) Seimo „agroliberalus“) Kol kas didžiausias Skvernelio nuopelnas – viešai išsakyta kritika Karbauskiui. Ką gi, pažiūrėsim. Labai tinka palinkėti, kad kelelis nedulkėtų. Tačiau naujų idėjų, prisipažįstu, nelabai tikiuosi.

V. Prezidentas ir vėl pabrėžė, kad valdantieji nebendrauja su ta visuomenės dalimi, kuri nepatenkinta dabartine valdžia. Ok. Justas Džiugelis, nepaisant kolegų skepsio, pabandė pakviesti susitikti pokalbiui „Šeimų maršo“ lyderius. Net sugalvojo simbolinėje vietoje – Ramintojos bažnyčioje – surengti susitikimą. Viskas baigėsi viešomis patyčiomis, kurias viešai paskelbė „maršistai“, teigdami, kad bet koks pokalbis su valdančiosios daugumos atstovais būtų pastarųjų „reabilitacija“. Nepagailėjo epitetų ir Justui. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad beviltiška bandyti megzti dialogą su tais, kurie perėmė kriminalinės tarpuvartės žargoną ir protestuoja prieš viską.

VI. Prezidentas pasakė, kad valdančiųjų planai mažinti PVM šildymui yra tarsi nabašniko pašlakstymas. Labai taiklus pasakymas, jei kalbame apie tai, ar verta ginčytis su Prezidento įžvalgomis. Galėtų paskelbti: „šią savaitę Vyriausybė klysta, o apie būsimas Vyriausybės klaidas pranešime kas savaitę tuo pačiu laiku.“

VII. Na, o kalbant apie pandemijos valdymą. Nesu specialistas, tačiau, kaip politikui, man atrodo, kad atėjo laikas visą atsakomybę perkelti ant pačių žmonių pečių. Jei visos pastangos imtis centralizuotų priemonių erzina, jei daugybė žmonių mano, kad jos perteklinės ir reikalingos tik pačiai Vyriausybei, tai atėjo laikas pasakyti: viską apie kovidą žinote, o Omikroną galima nugalėti tik sąmoningu ir atsakingu elgesiu.