Okupantai į karą vežėsi paradinius mundurus ir planavo pergalingą parade Kijeve. Propagandistai buvo paruošę triumfo žinutes, buvo sudaryti „nepageidautinų“ asmenų sąrašai bei suplanuota, kas bus Mordoro prievaizdu ukrainiečiams.

Spėju, kad pasibaigus karui sužinosime daug naujų detalių. Tačiau jau dabar aišku, kad labai nedaug trūko, jog Prezidentūros pastatas Kijeve būtų užimtas ir nebūtume išvydę, kaip Zelenskis virsta naujuoju laisvojo pasaulio lyderiu. Man įstrigo Arestovičiaus žodžiai, kad pirmosiomis dienomis gelbėjo tai, kad į kovą įsijungę Ukrainos kariai negalvojo, su kokia galinga jėga susidūrė, kokios pajėgos prieš juos mestos. Jie paprasčiausiai kovojo už savo Tėvynę ir, svarbiausia, pribloškė orkus savo pasitikėjimu.

Kelios frazės, įsitikinome, gali turėti daugiau jėgos, nei šimtai tankų ir tūkstančiai karių. Turiu galvoje Rusijos karinio laivo pasiuntimą ten, kur jis paskui ir nukeliavo. Taip pat pagyvenusios moteriškės raginimas okupantams į kišenes prisiberti saulėgrąžų, kad bent kokia nauda būtų iš Ukrainos žemėje dūlančių jų kūnų. Į istorijos vadovėlius įeis Prezidento atsakymas į JAV pasiūlymą saugiai išvykti iš šalies: „Man reikia ginklų, o ne pavežėjimo paslaugos.“ Na, o paskui prasidėjo Černobajevkos folkloras.

Pirmojo karo etapo simboliu buvo Kijevo metro prisiglaudę žmonės. Čia moterys gimdė, vyko pamokos, buvo kuriamos dainos. Tai buvo šoko, bet kartu ir didžiulio entuziazmo laikotarpis. Labai įstrigo viena pirmųjų JAV prezidento Bideno kalbų. Pirmiausia – intonacija. Buvo akivaizdu, kad jis jaudinasi, tačiau kartu jo balse skambėjo ir paradoksalus palengvėjimas. Buvo akivaizdu, kad labai ilgai jam norėjosi pasakyti ką mano apie Putino veiksmus. Panašu kad, nepaisant diplomatiškų šypsenų, daugumą Vakarų politikų iš vidaus graužė drungna „reali“ politika ir pataikavimas diktatoriui.

Okupantai buvo žiaurūs ir negailėjo taikių gyventojų nuo pat pirmų raketų smūgių į Kijevą ir kitus miestus. Tačiau iki tol, kol visas pasaulis prabilo apie Bučos tragediją, vis dar galima buvo kalbėti apie karą, o ne skerdynes ir mirties orgiją. Nors, kaip jau žinome, tikrai buvo miestelių, kur buvo nužudyta daugiau taikių žmonių, kur prievartavimo ir plėšimo mastai ne mažesni, bet Buča tapo galingu tragišku simboliu ir kartu lūžiu.

Iki Bučos Vakarų politikų galvose buvo pakankamai griežtos „raudonos linijos“. Nuolat skambėjo raginimai „neeskaluoti situacijos“. Daug svarstyta kokia karo baigtis leistų Mordoro diktatoriui „išlaikyti veidą“.

Dar prieš kokias šešiasdešimt dienų Mordoro pareiškimai, jog Vakarai turi likti nuošalyje, nes viskas gali peraugti į Trečią pasaulinį karą, buvo rimtai svarstomi. Vakarų politikams prireikė laiko įsisąmoninti, kad pasaulinis karas jau vyksta. Masinio naikinimo ginklo panaudojimas – klaiku, tačiau ar galima sakyti, kad tai, ką išvydome Bučoje, neperžengia klaikumo ribos?

Dar vienu lūžiu kare tapo „Maskvos“ paskandinimas. Tai nebuvo tik flagmano sunaikinimas. Tai buvo ypatingas simbolinis smūgis, po kurio tapo aišku, kad karas baigsis Mordoro pralaimėjimu. Ne tik nebus pasiekti „karinės operacijos“ tikslai, tačiau veikiausiai Mordorui net nepavyks išlaikyti to, ką buvo užgrobę iki invazijos pradžios.

Kas galėtų tapti naujo etapo pradžia? Labai noriu tikėti, kad ne masinio naikinimo ginklo panaudojimas. Ne Moldovos okupacija, kuri reikštų dar naują sumaištį ir taikių žmonių aukas. Tai galėtų būti Ukrainos kontrpuolimo pradžia. Tam reikia kritinio kiekio modernios ginkluotės, kuri artėja prie fronto. Okupantai šį procesą stabdo griaudami logistinę sistemą ir susisiekimo infrastruktūrą bei mesdami į frontą viską, ką turi.

Dėl to, kaip karas baigsis, daugiau sutarimo, nei dėl to, kiek jis tęsis. Tiesa, vis dar pasitaiko pareiškimų, kad Mordoras negali pralaimėti, nes, nepaisant visų nuostolių, vis vien turi kiekybinę persvarą ir, panašu, neribotą kiekį, kad ir senstelėjusios, technikos ir raketų. Krymas ir Juodoji bei Azovo jūros suteikia patogią platformą, iš kurios leidžiamos balistinės raketos, o su „sankcijų frontu“ tvarkomasi santykinai neblogai. Tokio požiūrio oponentai tvirtina, kad Mordoro adaptacija prie sankcijų tėra menama ir netrukus išvysime destruktyvius padarinius ekonomikai. Taip pat, jog orkų kariniai rezervai išvaistyti, svarbiausia – išblėso bet kokia motyvacija. Orkų orda genama tik bizūnu.

Šiandien spėliojama, kuo atsakys Mordoro diktatorius per Pergalės dienos minėjimą. Visi laukia kažkokio simbolinio atsako, nuo kurio priklausys tolesnė karo eiga. Taip pat laukiama Ukrainos kontrpuolimo, panaudojant Vakarų haubicas, dronus ir tankus.

Suprantu, kad Ukrainos teritorija labai didelė ir karo veiksmai gali užsitęsti. Gali nutikti taip, kad frontas kažkurią akimirką „įšals“ ir tada turėsime „nei taiką, nei karą“ ilgą laiką, kol abi pusės sukaups jėgų. Tačiau aš vis dar linkstu prie santykinai „greito karo“ sampratos. Taip, formaliai karas Donbase tęsiasi jau aštuonerius metus. Tačiau jo mastas nebuvo toks, koks dabar. Užsitęsę karo veiksmai alina visus. Taip pat ir tas valstybes, kurios negauna grūdų, plieno, aliejaus ir t.t. Pats Mordoras gali kurti galingos valstybės įvaizdį, tačiau nyksta atskiros ekonomikos sritys, daug pinigų reikalauja karas, o tradicinės pajamos mažėja.

Mano prognozė – dar gegužę matysime naują lūžį kare. Norėčiau, kad tai būtų kontrpuolimas. Jis užsitęs ir birželį, tačiau nelabai tikiu, kad nesibaigs iki rudens. Nebent būtų geografiškai išplėstas ar įvyktų kažkas netikėto.

Esu prognozavęs, kad okupantai neteks mažiausiai trisdešimties tūkstančių karių, neskaičiuojant belaisvių ir sužeistųjų. Jei karas tęsis visą vasarą, realu pasiekti net ir penkiasdešimties tūkstančių likviduotų okupantų skaičių. Tiesa, kaip ne kartą minėjau, visi skaičiavimai santykiniai. Bus labai daug „dingusių be žinios“ žmonių.

Perversmas Mordoro elite? „Laisvos Rusijos“ legiono revoliucija? Bet kuriuo atveju manau, kad mes neįvertiname fakto, kad per šį karą Mordoras neteko jaunimo. Turiu galvoje ne žuvusius, bet tuos, kurie pasibaisėjo tuo, kas vyksta. Net ir paties Mordoro sociologiniai tyrimai rodo, kad mažiausias palaikymas „karinei operacijai“ būtent tarp jaunų žmonių. Jauni žmonės bando emigruoti į užsienį. Jie skaudžiausiai išgyvena ir ekonomines sankcijas bei vakarietiškų prekės ženklų pasitraukimą, nes tai jau buvo sudėtinė jų gyvenimo būdo dalis. Aišku, buvo ir yra „patriotiško“ jaunimo, tačiau jų santykinai nedaug.

Septyniasdešimt dienų ir labai daug, ir mažai. Karo iniciatoriai tikrai negalvojo, kad viskas tiek užsitęs. Kita vertus, palyginus su karais, apie kuriuos pasakoja istorijos vadovėliai, viskas gali tęstis ir tęstis. Tiesa, jau dabar matome, kad tiek okupantai, tiek Tėvynės gynėjai pavargę. Deja, bet ir stebuklingam Mariupolio gynimui ateina pabaiga.

Mordoras, mano požiūriu, turi tik vieną kozirį: įgūdžius sėjant tarpusavio vaidus tarp Vakarų politikų ir skatinant protestus prieš „nepakeliamai blogėjančias gyvenimo sąlygas“. Prancūzijoje Mordorui nepavyko. Tačiau informaciniame kare orkai dar tikrai neplanuoja nusileisti. O gal kaip nors pavyks „įpilti nuodų“ į Vakarų solidarumą su Ukraina? Neabejoju, kad ir ilgą laiką finansuotos „penktosios kolonos“ turės „atidirbti“.

Ką gi, artimiausios dienos veikiausiai bus klampios ir kruvinos. Mordoras turi paskelbti šventinę ataskaitą apie „laimėjimus“ ir dar surasti statistų paradui. Europos Sąjungos valstybių vadovai turi kažkaip susitarti dėl Šeštojo sankcijų paketo ir sau atsakyti į klausimą – ką, pavyzdžiui, Vengrija veikia Europos Sąjungoje?

p.s.
Ukrainos nacionalinės atminties institutas paskelbė šūkį Pergalės Antrajame pasauliniame kare šventės dienai: „Nugalėjome fašistus, nugalėsim ir rašistus.“